Bliuzą, roką, folką, elektroninius garsus derinančius britus į Vilnių antrą kartą pakvietęs sostinės menų fabrikas „Loftas“ vėl neprašovė.
Salė ir šį sykį buvo pilna – likus kelioms dienoms iki koncerto, vis dar buvo svarstoma galimybė jį rengti „Lofto“ kieme, bet dėl vėsaus oro šios idėjos atsisakyta.
Prieš keliolika metų išgarsėjęs dainininkas ir kompozitorius Finas Greenallas (projekto „Fink“ lyderis) iš pradžių kūrė elektroninę muziką, tačiau vėliau pasuko prie gyvų garsų ir gana drastiškai pakeitė savo muzikos skambesį.
Šiandien jis – melancholijos dievukas, kurio albumų „Distance And Time“ ar „Perfect Darkness“ muzikalaus liūdesio pasiilgę melomanai klausosi dešimtis kartų.
Linksminti jų neketinantis Finas (kurio vokalo maniera kiek primena Bruce'ą Springsteeną) scenoje sugeba sukurti klampų hipnozės seansą – jo grupės pasirodymai dažniausiai vyksta prietemoje, žiūrovams sutelkiant visą dėmesį į dainininko balsą ir iš pirmo žvilgsnio monotoniškus, bet išties daug išmonės rodančius garsų piešinius.
Kartais, beje, nueinančius netikėta linkme. Šių metų pirmoje pusėje „Fink“ išleido bliuzo albumą – nors ši muzika yra akivaizdus Fino įkvėpimo šaltinis, tame diske skambėjo rupus, paprastas bliuzo variantas be jokių priemaišų.
Tiesa, tai – labiau eksperimentas. Prieš porą savaičių „Fink“ išleido dar vieną albumą „Resurgam“, kuriame jau dominuoja tipiškas šios grupės skambesys.
Tai yra, toks, kokio geriausia klausytis trečią ryto ir nepageidautina su šia muzika švęsti gimtadienį – jis išeis labai liūdnas.
Su Amy Winehouse (dar prieš jai išgarsėjant) ir Johnu Legendu (filmo „12 vergovės metų“ garso takelyje) bendradarbiavęs, su Olandijos simfoniniu orkestru koncertavęs F.Greenallas yra įdomus muzikos pasaulio paradoksas – labai gerbiamas daugelio žymių muzikantų, tačiau pats neišsiveržęs į superžvaigždžių lygą.
Kita vertus, net nepanašu, kad turėtų tokių ambicijų - „Fink“ koncertai dažniausiai vyksta salėse, talpinančiose iki poros tūkstančių žiūrovų. Tačiau kone kiekviename mieste jos būna visiškai užpildytos.
Savitas ir jo požiūris į gastroles – pavyzdžiui, prieš porą metų Vilniuje savo plokšteles F.Greenallas pardavinėjo pigiau nei Vakarų Europos miestuose, nes „jūs neturite tiek pinigų, kiek britai ar vokiečiai“. Taip elgiasi retas į Vilnių užsukęs artistas. Suvenyrų kainos, beje, nesikandžiojo ir šį sykį - senesnių grupės albumų kompaktinės plokštelės kainavo 10 eurų.
Antrą kartą į Vilnių atvykusi grupė nenuobodžiavo – šeštadienį dar spėjo užsukti į televizijos ir radijo laidas.
Vakare žiūrovams besirenkant į „Loftą“, juos pasitiko ekrane rodomas muzikinis filmas. Patys „Fink“ į sceną žengė apie devintą vakaro.
Kukliai žiūrovams linktelėjęs Finas su bendražygiais užgavo gitaros stygas ir panardino juos į garsus – nuo senųjų savo kūrinių iki naujojo albumo dainų.
Nuo „Not Everything Was Better In The Past“ (iš naujo disko „Resurgam“) iki „Warm Shadow“ (iš albumo „Perfect Darkness“) ar „Looking Too Closely“ (iš prieš porą metų išleisto „Hard Believer“) - „Fink“ šiame ture suteikia galimybę pirmą sykį jiems girdintiems glaustai susipažinti su kone visa grupės istorija.
Tiesa, tokių pirmą sykį girdinčiųjų „Lofte“ tikriausiai nebuvo – kone kiekvienos dainos pradžią atpažinusi minia suošdavo, o F.Greenallo veide greitai atsirado šypsena.
Kaip ir užpernai „Lofto“ publika jo nenuvylė – o pati publika negalėjo skųstis puikiai skambančiu, giliu F.Greenallo balsu ir muzikos subtilumu, kuris nėra toks jau dažnas šių dienų scenoje.
Ne, tai nėra šou. F.Greenallas scenoje – gana ramus, vaizdo efektai ar apšvietimas irgi nestebina.
Tačiau į „Fink“ koncertus einama dėl muzikos, kurią pamėgus, priprantama kaip prie narkotiko. Tokia, kurios pasiklausius keliolika minučių, galima visiškai pamiršti, kur ir su kuo esi.
Koncerto nepraleido ir būrys Lietuvos pramogų pasaulyje žinomų „Fink“ gerbėjų – grupės „Biplan“ nariai, „Skamp“ vokalistė Erica Jennings, aktorė Beata Tiškevič su mylimuoju Sauliumi Baradinsku, dainininkė Raminta Naujanytė-Bjelle, TV laidų vedėja Ugnė Skonsmanaitė, „LRT Opus“ radijo vadovas Darius Užkuraitis ir kiti.
F.Greenallas nuo pirmų koncerto minučių atrodė puikiai nusiteikęs.
„Žinau, kad visos grupės tai sako. Bet sakau nuoširdžiai. Laukėme šio vakaro. Pamename, kaip gerai „Lofte“ buvo anąsyk, atsimenu viską – ir pastolius, kai čia dar tik buvo statomi balkonai.
Yra grupių, kurios rašo dainas, galvodamos, kad štai toje dainos vietoje rėks visas stadionas. Tokios, kaip sup..ti „Kings Of Leon“. O mes rašėme šią dainą, galvodami, kad šioje vietoje džiaugsis „Loftas“. Aš tikrai tai pagalvojau“, - pristatydamas dainą „Resurgam“, kalbėjo „Fink“ lyderis.
Prieš kitą kūrinį jis paklausė, kas iš susirinkusiųjų koncerte buvo ir prieš dvejus metus – pakilo daugiau nei pusė rankų.
Pasibaigus pasirodymui, jis netrukus grįžo į sceną ir atliko dar porą kūrinių.
„Bisai yra dėl žiūrovų, o ne atlikėjų. Todėl negrosime tos 45 minučių „drone“ žanro kompozicijos, kurią norėtume“, - juokėsi F.Greenallas.
Žiūrovus jis nudžiugino daina „Biscuits“ - vienu pirmųjų savo kūrinių, pasakojančių apie laikus, kai F.Greenallas virė arbatą ir nešiojo sausainius biure, mat toks buvo pirmasis jo darbas.
Salėje įsižiebus šviesoms, žiūrovai F.Greenallą netrukus pamatė dar sykį – jis įsitaisė prie suvenyrų stendo ir visiems norintiems spaudė ranką bei pasirašė autografus ant kompaktinių ir vinilo plokštelių.
Svaigi muzika šeštadienį dar sykį surado porą tūkstančių jos pasiilgusių ausų. Krebžda nuojauta, kad „Fink“ koncertas Vilniuje tikrai nebus paskutinis – 2019-aisiais ar 2020-aisiais F.Greenallas su draugais vėl bus čia labai laukiami.
