Deja, vieną dieną meilė baigėsi. Švedų grupė „Arch Enemy“ kitame pasaulio gale tapo jos naujuoju oru ir vandeniu, o ji pati metalistams Europoje – nuostabia ateive iš kosmoso. Klausantis Alissos išties atrodo, kad moteriškas vokalas tiesiog negali taip skambėti šioje planetoje. Bet A.White-Gluz žino daug paslapčių.
Savo įvaizdžiu ji primena vieną tų merginų iš madingų kino serialų, pasakojančių apie kelionę į virusų išnaikintą rytojų, kuriame reta draugų ir daug priešų. Filme ji gali būti purvina, alkana, pilvu per asfaltą slenkanti nuo mirties, mieganti numestuose kadilakuose ir valganti šaltą srėbalą iš atsitiktinių skardinių.
Nepaisant to, atrodys taip kietai ir stilingai, kaip niekada neatrodė iki planetos mirties. Šiuo atveju Alissa yra ta herojė, kuri bet kada drąsiai pereis kapines ir miegos velnių pilname malūne. Ji – gyva „Monster High“ lėlė, grandinėmis apsuktu korsetu ir efektingais batais, nė neketinanti maskuoti savo suadytų randų.
„Turiu keletą randų nuo moshpit‘ų. Ne kartą esu į tai įsivėlus, – juokiasi smulkutė, 1.63 m ūgio vokalistė Alissa. – Sutinku, kad mažoms moterims pankroko šokiai yra gana pavojinga vieta. Ten geriau būti dideliu žmogumi – aukštu, masyviu. Kita vertus, tai tik iš išorės atrodo agresyviai, viduje yra savos nerašytos taisyklės, niekas tyčia tavęs nenuskriaus.
Jei du žmonės šoka, tai atrodo lyg kova. Bet jei šimtas, tai virsta geru siautuliu. Tam tikra prasme, tai lyg jogos klasė, tik ten visi sėdi ant kilimėlių ir išvien stengiasi pajusti kaip kūnu srūva elektra, o metalistų bendruomenėje jie tą patį daro tąsydami vienas kitą. Pamaniau, jei ateiviai atskristų ir stebėtų tokius šokius be garso, galvotų, kas po galais tiems žmonėms yra?“
Alissa – ne iš tų mergaičių, kurios vieną dieną nusiplėšė kaspinus ir išėjo į roko koncertą. Ji nuo mažens mėgo kitokius vakarėlius, gal netgi tai perėmė iš motinos. „Mano mama yra žiauriai kieta, jai patinka pankrokas, metalas. Ji tikrai cool moteris. Bet kartais jai atrodo, kad mūsų scenoje viskas vyksta pernelyg chaotiškai. O man ten viskas patinka. Koncertuose mėgstu nušokti nuo scenos į minią. Man tai primena banglentes. Kai eini į bangą, ir nežinai, kas bus. Skirtumas tik tas, kad čia skrodi ne vandens paviršiumi, o virš žmonių. Būna taip gerai... Tiesiog fiziškai perleidi per save muziką“, – sako „Arch Enemy“ vokalistė.
Ji turi labai stiprios vidinės jėgos. Ir šį įspūdį ypač sustiprina vokalas, kuris pirmą akimirką visus priklijuoja prie sienos. „Iš kur toks balsas? Iš gelmių. Tai lyg šnabždėtum labai garsiai. Pabandykite pasiųsti ką nors velniop pašnibždomis, paskui garsiau, ir tada kuo garsiausiai. Aš galiu dainuoti ir švariu vokalu, nekriokdama. Pasvarstome, kad kada nors galėtume tai panaudoti „Arch Enemy“ dainose. Bet nieko nedarome pasimaivymui – žiūrėk, kaip aš galiu dainuoti. Poreikis turi būti natūralus“, – sako Alissa.
Gerbėjai, sekantys „Arch Enemy“ įvykius, žino, kokiomis aplinkybėmis A.White-Gluz pakeitė ikoninę roko atlikėją Angelą Gossow: ši pasitraukė į vadybą, o Alissa tapo naująja „Arch Enemy“ vokaliste, ta proga viešai išsiriejusi su savo ankstesne grupe „The Agonist“.
Buvę bendražygiai mainais išvertė iš spintų senuosius skeletus, kaltino Alissą nenormaliu elgesiu ture, įrašų studijoje, klipų filmavimuose. Citavo, esą ji po koncertų rėkė, jog nekenčia savo grupės muzikantų, gerbėjų ir visko, kas supa.
Tačiau arba tai – netiesa, arba Alissa rado naują būdą, kaip sušukuoti savo blogas nuotaikas. „Aš daug išmokau iš Angelos. Ji yra grupės vadybininkė nuo 2008-ųjų. Tai ji pasikvietė mane, nes nenorėjo dirbti dviejų darbų ir nutarė sutelkti dėmesį į vieną. Ji buvo mano mentorė, mano krikštamotė. Labai vertinu visas Angelos pamokas, ypač tas, kaip išgyventi kelyje.
Šimtu procentų pasitikiu ja, plepame kasdien. Mūsų – roko merginų – seserystė yra kietas reikalas“, – patikina vokalistė, rugsėjo 27 dieną su „Arch Enemy“ koncertuosianti Vilniaus „Lofte“.
A.White-Gluz nežemišką balsą galite išgirsti čia:
