Jo pavadinimas turi net kelias reikšmes - ir grojant suskaičiuotų metų skaičių, ir gausų grupės gretose šmėžavusių muzikantų būrį.
Mažiau simboliška atrodo vokalisto Andriaus Zalieskos nugara viršelyje, bet svarbiausia čia, žinoma, yra dešimt dainų, aprėpiančių visą iki šiol dienos šviesą išvydusią „Arbatos“ kūrybą.
Ne, tai nėra originaliausia Lietuvos grupė. Pasivadinusi pagal grupės „Foje“ dainą, „Arbata“ čia kartais primena Andrių Mamontovą jaunystėje (ypač kai dainoje „Nuo durų prie durų“ pasigirsta akordeonas), senąją „Antį“ (kūrinyje „Akmenukai“) ir net Rusijos grupės „Akvarium“ lyderio Boriso Grebenščikovo manieras („Aš tave rasiu“).
Skeptikai pasakytų, kad tai - tiesiog melancholiško roko ir dainuojamosios poezijos mišinys, kokį sutiksi ne taip jau retai. Tačiau „Arbata“ turi kai ką, ko nesuvaidinsi - pilną lagaminą jaukumo, šilumos ir optimizmo, kuris prasimuša net liūdniausiose grupės dainose.
Švelni „Linkėjimai tau“, giedrai linksma „Mylimai“, folkloro skambesio prieskoniais pabarstyta „Mūsų pavasaris“ - čia įrašytos dainos dar kartą primena, kad panosėje yra grupė, kuri per 16 metų taip ir netapo itin populiaria, bet yra verta, kad jos įrašus (šiais interneto laikais tai nesudėtinga) išgirstų kur kas daugiau žmonių.
„Į pasaulį žvelgiu šiek tiek kitokiu kampu“ - viename iš čia skambančių kūrinių dainuoja „Arbata“. Gal tai ir lemia, kad ši grupė gyvuoja ir šiandien.
Sugebėdama į karjeros iššūkius ir populiarumo lenteles žiūrėti su lengvu humoru, neišsižadėdama pasirinkto kelio ir, kaip rodo šis rinkinys, kartais sukurdama šį tą labai gražaus. Vien už tai ji nusipelno pagarbos.
Įvertinimas - 8 iš 10.
Klipas "Aš tave rasiu":
