Penktadienį ir šeštadienį uostamiestį Lietuvos roko sostine paversiantis festivalis vilios žinomų Lietuvos grupių pasirodymais, tačiau ryškiausiai jo programoje šviečia vardas iš užsienio.
Trylika metų gyvuojanti grupė iš Braitono „Blood Red Shoes“ - energingą, trankų ir įsimenantį roką grojantys ir dainuojantys Stevenas Ansellas ir Laura-Mary Carter.
Gitaristės ir būgnininko duetas yra išleidęs keturis albumus, grojęs Redingo (Didžiojoje Britanijoje), „Summer Sonic“ (Japonijoje), „Pukkelpop“ (Belgijoje) ir kituose ryškiausiuose pasaulio festivaliuose.
Pankroko įkvėpti, apie neviltį, pyktį ir vienatvę dainuojantys britai moka išjudinti minią – tuo prieš kelerius metus teko įsitikinti dideliame Vokietijos festivalyje „Melt!”, kuriame į šios grupės koncertą susirinko tūkstančiai žmonių, nors jis vyko penktą valandą popiet, kaitinant saulei.
Tapę pagrindinėmis festivalio žvaigždėmis Lietuvoje, jie pasistengs dar labiau. Bent jau tai žadėjo S.Ansellas, prieš kelionę į Klaipėdą davęs interviu „Lietuvos rytui“.
- Vasara jau pamažu artėja prie pabaigos. Kokia ji buvo jūsų grupei?
- Smagi ir darbinga. Šiek tiek koncertuojame, bet buvo daug kitų reikalų, pirmiausia – naujo albumo įrašai.
Džiaugiamės juos pagaliau baigę – jau greitai išgirsite mūsų naujas dainas. Įrašėme jas Los Andžele, tai visiškai naujas „Blood Red Shoes“ etapas, jis daug ką nustebins.
Atleiskite, kol kas negaliu visko išduoti, pasakysiu tik tiek, kad albumas pasirodys dar šįmet. Ir jame „Blood Red Shoes“ skamba kitaip, nei iki šiol įsivaizdavote. Pavyzdžiui, iki šiol mes koncertuojame tik dviese, bet kai išeis naujas albumas, teks samdytis didesnę muzikantų grupę – naujos muzikos kitaip nepagrosi.
- Kodėl Los Andželas? Jis dažnai įsivaizduojamas kaip Amerikos malonumų ir vakarėlių sostinė, yra muzikantų, kurie ten per metus taip ir nesugebėjo pabaigti albumo – dėl nesibaigiančių pasilinksminimų.
- Yra tiesos. (Juokiasi). Los Andželas – tokia neįprasta vieta. Iš vienos pusės atrodo, kad ten pilna turtingų ir gražių žmonių, visi nieko nedirba, tik linksminasi.
Bet iš tiesų tame mieste visi dirba labai sunkiai – kad išsilaikytų lygmenyje, kurį yra pasiekę.
Mes visą dieną sunkiai dirbdavome studijoje, o vakare – taip, prasidėdavo vakarėliai. Kai esi roko muzikantas, nejučiomis atsiduri namuose pas kokią didelę muzikos ar kino žvaigždę, kur baseinas, daug alkoholio, narkotikai ir linksmybės iki šešių ryto.
Norite kokios nors istorijos? Na, pavyzdžiui, sutikome Marilyn Mansoną (garsus JAV roko dainininkas, pagarsėjęs provokuojančiu įvaizdžiu – Red.). Jis buvo kartu su savo tėvu. Linksmi žmonės, bet tas vakaras buvo keistas. Atrodo, kad Marilyn Mansono tėvas bandė merginti mano bendražygę Laurą. Jis lyg ir juokavo, bet iš tiesų labai stengėsi gauti jos telefono numerį. Tai buvo ir juokinga, ir keista, ir nejauku.
- Per dešimtmetį esate išmaišę daugybę muzikos festivalių, šią savaitę pirmąsyk grosite ir Lietuvoje. Kuris jūsų aplankytas festivalis buvo geriausias, o kuris – blogiausias?
- Geriausią išrinkti sudėtinga, nes jų buvo labai daug. Azijoje groti visada smagu – ten, kaip įprasta, festivaliai vyksta vaizdingose vietose, žiūrovai labai entuziastingi, išbarsto visus kuklumo likučius.
Blogiausias nuotykis buvo Indonezijoje. Ten du sykius per savaitgalį grojome viename festivalyje. Pirmas koncertas buvo puikus, o prieš antrąjį smarkiai lijo. Išėjome į sceną, pradėjome groti, per antrą dainą Lauros mikrofoną ir gitarą pradėjo krėsti elektra. Tai buvo siaubinga – iki dabar atsimenu jos išsiplėtusias akis ir baimę. Pavyko numesti instrumentą, koncertas tuo ir baigėsi. Žiūrovai plojo ir juokėsi, o mums buvo visiškai nejuokinga – galėjo baigtis labai liūdnai.
- Turite ir savo įrašų leidyklą, kurią pavadinote „Jazz Life“ („Džiazo gyvenimas“), nors patys su džiazu neturite nieko bendro. Kodėl? Ir kam jums ji – juk šiais laikais įrašų leidyba dažnai yra nuostolingas reikalas?
Dėl pavadinimo – čia mūsų su Laura juokeliai. Mėgstame nesąmoningus pavadinimus, kurie mūsų tarpusavio pokalbyje virsta pokštais. Pavyzdžiui, savo pirmąjį albumą pavadinome „Box Of Secrets“ („Paslapčių dėžė“) - ką tai reiškia, žinome tik mes, tegul taip ir lieka, kitiems nebūtų juokinga.
O dėl nuostolių – mes neturime didelių ambicijų, kai randame mums patinkančią grupę, išleidžiame 500 jos plokštelių, ir tiek. Tai – daugiau pomėgis, neišsiurbiantis iš mūsų daug pinigų.
- Kalbama, kad dabar rokas patiria nuosmukį, populiariausia muzika yra daug lengvesnė, švelnesnė ir kvailesnė. Ar sutinkate su tuo?
- Ne, nes man nepatinka apibendrinimai. Dabar jau išvis neaišku, kas yra rokas, o kas – ne. Ir tai labai gerai. Visiems yra vietos po saule. Jei kursi ir grosi įdomiai, vis tiek kažkas klausysis. Matote, aš neatėjau į muziką tam, kad būčiau populiarus. Tai nereiškia, kad to nenoriu. Bet groju, nes patinka groti. Visa kita – mažiau svarbu.
- Visą gyvenimą norėjote būti roko muzikantas?
- Taip, nuo mažens. Jokio kito plano neturėjau ir dabar neturiu. Ir man tai patinka. Mano šeima man irgi niekada nesakė, kad turėčiau susirasti kitokį darbą. Šiuo požiūriu man labai pasisekė.
Kita vertus, o ką dar galėčiau veikti? Nieko daugiau nemoku. Na, neblogai gaminu maistą. Gal tai galėtų būti variantas – jei jau visai nesisektų su muzika, atidaryčiau savo restoraną.
- Keliaudami po festivalius, į užkulisius galite reikalauti pristatyti viską, ko tik norite. Ko prašote?
- Tik daug alkoholio, daugiau nieko nereikia. Mes paprasti. Na, jei jau visai išeičiau iš proto, gal paprašyčiau sūkurinės vonios. Tai būtų kieta. Nueini nuo scenos, lendi į sūkurinę vonią, pasikvieti draugų. Rokenrolas.
- Esate groję ne viename renginyje, remiančiame feminizmo idėjas. Ar, jūsų nuomone, roko scenoje ir užkulisiuose trūksta moterų?
- Neabejotinai – taip. Kartą grojome dideliame festivalyje Anglijoje – toje scenoje per dieną koncertavo devynios grupės, o mūsų Laura buvo vienintelė moteris scenoje. Įrašų leidybos, koncertų versle yra panašiai – esminius postus užima vyrai, o moterims tenka darbai rinkodaros, reklamos srityse.
Bet manau, kad taip tiesiog natūraliai susiklostė – buvo laikai, kai darbas šiame versle neatrodė patrauklus moterims. Dabar tai pamažu keičiasi. Kita vertus, ką daryti? Prikviesti į festivalių scenas moterų tik tam, kad jų ten būtų? Kviečiami turi būti žmonės, kurie geriausiai groja ir yra labiausiai laukiami publikos.
- Jūs garsėjate ir palaikymu kovos su ksenofobija, rasizmu renginiams. Ką manote apie padėtį Didžiojoje Britanijoje po sprendimo išstoti iš Europos Sąjungos?
- Tai – kvailystė. Nepalaikau „Brexit“, nepažįstu nė vieno, kuris palaiko. Taip jau susiklostė – atsirado visuomenės sluoksnis, kuriam pradėjo sunkiau sektis, „Brexit“ šalininkai labai protingai išnaudojo jo pasipiktinimą, sugebėjo įkalti į galvą, kad dėl visko kalta ES.
Kita vertus, jei galima taip juokauti, yra ir naudos – padaugėjo santuokų. Pats turiu daugybę draugų, kurie skuba tuoktis su savo vaikinais ar merginomis iš ES šalių. Nes nenori prarasti visų privilegijų, kurias suteikia gyvenimas ES.
Kai kurie net visai rimtai galvoja kraustytis iš Didžiosios Britanijos. Ar aš galėčiau gyventi ne savo gimtinėje? Tikrai galėčiau, galiu sugalvoti bent penkias šalis, kuriose būtų smagu, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Olandijoje.
Keičia ir vietą, ir veidą
Festivalio „Roko naktys“ istorija – spalvinga. Praėjusiame dešimtmetyje debiutavęs festivalis vėliau pasuko į platesnius muzikos vandenis, pakeitė pavadinimą į „Galapagai“, o 2014-aisiais vėl atgimė – kaip naujas atskiras renginys.
Trejus metus Zarasuose vykęs festivalis šįmet keičia ir vietą, ir įvaizdį. Anksčiau gamtos prieglobstyje rengtos „Roko naktys“ šįkart griaudės Klaipėdos laivų remonto doke – suteikdamos galimybę linksmintis mieste ir nakvoti viešbučiuose, o ne palapinėse.
Nuo sunkesnio roko ir vyresnei auditorijai skirtos muzikos jis, panašu, ryžtingai suka į jaunimą ir modernesnes roko sroves.
Festivalyje gros roko veteranai „Bix“, tačiau jo programoje dominuoja jaunimo mėgstamos grupės - „Freaks On Floor“, „Colours Of Bubbles“, „Frank Fitts“, „Timid Kooky“ ir kitos.
Vieni ryškiausių festivalio svečių, greta „Blood Red Shoes“, bus serbai „Repetitor“ - sprogstama energija koncertuose stebinanti grupė, jau išmaišiusi Vakarų festivalių scenas ir britų kritikų lyginama su garsiąja JAV grupe „Nirvana“.
