Prieš porą savaičių trijulė „alt-J“ koncertavo Latvijos festivalyje „Positivus“ - ten jai plojo ir tūkstančiai lietuvių.
Vakar paaiškėjo, kad didžiausiuose Europos festivaliuose laukiama grupė kitų metų vasario 6-ąją surengs pasirodymą Vilniuje, koncertų salėje "Compensa".
Prieš penkerius metus išgarsėjusi grupė, suburta Lidso universiteto studentų, jau karjeros pradžioje laimėjo vieną svarbiausių muzikos pasaulio apdovanojimų „Mercury“, skiriamų už geriausią britų albumą. Šį prizą 2012-aisiais pelnė debiutinis „alt-J“ diskas „An Awesome Wave“.
Antrasis grupės albumas „This Is All Yours“ pretendavo į „Grammy“ statulėlę. Praėjusią savaitę pranešta, kad grupė vėl yra tarp pretendentų į „Mercury“ prizą - šįsyk už birželį išleistą trečiąjį diską „Relaxer“.
Popmuziką, alternatyvųjį roką, elektroniką derinančios grupės neįmanoma lyginti su niekuo kitu - jos muzika visiškai nenuspėjama, o įspūdingus pasirodymus papildo ryškūs apšvietimo efektai.
Abiejose Atlanto pusėse populiarios grupės klavišininkas ir vokalistas Gusas Ungeris-Hamiltonas prieš būsimą kelionę į Vilnių davė interviu lrytas.lt.
- Niekada nesate buvę Lietuvoje. Kodėl?
- Reikia atvykti ir pagroti pas jus, jau seniai to norėjome. Juolab kad sulaukėme daug mūsų klausančių žmonių laiškų iš Lietuvos, komentarų feisbuke.
Žinau, kad daug emigrantų iš Lietuvos kadaise išvyko į Čikagą ir dirbo mėsinėse. Ten yra gražus rajonas, pramintas lietuvių kaimu.
Žinau tai, nes skaičiau JAV rašytojo Uptono Sinclairo knygą „Džiunglės“ (išleistas 1906 m., šis romanas pasakoja apie JAV įsitvirtinti bandžiusį emigrantą iš Lietuvos Jurgį Rudkų - Red.). Labai gera knyga, jei jus domina socializmas ir mėsos verslas.
Reikia atvykti ir pagroti pas jus, jau seniai to norėjome. Juolab kad sulaukėme daug mūsų klausančių žmonių laiškų iš Lietuvos, komentarų feisbuke.
Be to, mums labai patiko Latvijoje - graži gamta, mieli žmonės. Turbūt ir Lietuvoje yra panašiai.
- Į jūsų koncertus renkasi dešimtys tūkstančių, nors grojate gana sudėtingą muziką. Kur jūsų populiarumo priežastis?
- Dažnai girdžiu šį klausimą, ir pats nerandu atsakymo. Gal padeda tai, kad mūsų kūryboje susimaišo daug žanrų, kuriuos mėgsta labai skirtingi žmonės. Mūsų klausosi tie, kuriems patinka hiphopas, folkrokas, kokį groja „Mumford & Sons“, ir net metalas.
Turbūt yra nedaug žmonių, kuriems „alt-J“ - mėgstamiausia grupė. Bet daugybė tokių, kuriems mes esame tarp penkių mėgstamiausių. Štai jie visi ir ateina. Ir salės būna pilnos.
- Vadinasi, jūsų auditorijos net nepavyktų apibūdinti?
- Būtent. Amerikoje į mūsų koncertus ateina daugiau jaunimo. Europoje žiūrovai - daug įvairesni.
Ateina ir tokių, kurie yra išsitatuiravę mūsų pavadinimą ant kūno. Įdomu į tai žiūrėti, galvoti, kodėl žmonės tai daro.
Sakyčiau, dauguma mūsų gerbėjų - protingi ir šaunūs. Toks tikriausiai būtų apibendrinimas.
- Turite daug labai žymių gerbėjų. Pavyzdžiui, jūsų vaizdo klipe „In Cold Blood“ kalba pankroko legenda Iggy Popas.
- Taip, klipo režisierius jį pažįsta, pasiūlė, Iggy sutiko. Mes tuo metu buvome Australijoje, gavome laišką, kad yra tokia idėja. Tik pasijuokėme - kurgi ne, jis tikrai nesutiks. O kitą dieną įjungiau kompiuterį - eina sau, sutiko. Aš iki šiol netikiu, kad tai nutiko.
Į porą mūsų koncertų atėjo garsus kino aktorius Woody Harrelsonas, po to kartu linksminomės. Norėjosi įsižnybti į šoną - ar tai tikrai vyksta?
Bet šiaip mes prie to nepratę. Patys esame paprasti, nepasipūtę žmonės, kuriems labiausiai patinka leisti laiką su draugais.
- Jūsų būgnininkas Thomas Sonny Greenas serga Alporto sindromu (sunki ir reta genetinė liga, paveikianti inkstus ir klausą - Red.). Ar jam lengva prisitaikyti prie jūsų gyvenimo būdo - juk grupė nuolat keliauja, sukasi triukšmingoje aplinkoje?
- Tai - gana asmeniška. Bet galiu patikinti, kad jis puikiai tvarkosi.
Thomas turi visišką mūsų palaikymą, jam gerai sekasi, dėl jo sveikatos mums niekada netenka keisti planų.
- Jūsų muzika skamba ne viename garsiame filme ir TV seriale, nuo „Optimisto istorijos“ iki „Vampyro dienoraščių“. Pavadintumėte save kino maniakais?
- Visi mėgstame filmus, bet mums jie - tiek pat pramoga, kiek ir susižavėjimą keliantis menas.
Tiesa, tai tikrai padeda. Trys mūsų dainos buvo panaudotos BBC2 televizijos kanalo užsklandoms ir nuolat skambėjo eteryje. Manau, tai irgi padėjo daugiau klausytojų mus atrasti.
- Kiekvienas jūsų įrašas - gana skirtingas. Kur eisite toliau?
- Palikome sau platų galimybių lauką, turime net kelias kryptis, kuriomis galime sukti. Patiko dirbti su orkestru, gal darysime tai ir toliau.
Iki kitų metų pabaigos intensyviai koncertuosime, tada sėsime ir galvosime, kas bus toliau, įvertinsime idėjas, kurios per tą laiką ateis.
- Sakoma, kad pirmame albume rašoma apie visą savo gyvenimą, tada grupė išgarsėja ir pradeda rašyti apie tai, kaip erzina nuolat keliauti ir dainuoti. Apie ką dainuoja „alt-J“?
- Žinau, ką turite omenyje. (Juokiasi). Bet ne, mes nerašysime dainų apie tai, kaip nuobodu autobusu kratytis po Ameriką. Visos mūsų dainos - iš vaizduotės, jos apie meilę ir netektis, tik vykstančias sugalvotame pasaulyje.
- Esate pasiekę tokį populiarumo lygį, jog užkulisiuose tenkinami visi jūsų pageidavimai. Ko dažniausiai prašote?
- „Žolės“. (Juokiasi). Koncertų rengėjų prašome „suveikti“ kanapių. Dažniausiai pavyksta jų parūpinti.
Na, dar traškučių ir humuso - paprastų dalykų.
- Jūs pelnėte „Mercury“ apdovanojimą, grojote legendinėje Niujorko salėje „Madison Square Garden“, pretendavote į „Grammy“. Ko dar norėtųsi pasiekti?
- Mes jau pralenkėme visus savo lūkesčius - daugybę kartų. Viskas, kas dabar vyksta, yra kaip papildomas prizas.
Vienintelis dalykas, kurio norėčiau, - kad po 20 metų grupė dar būtų. Ir kad groti joje vis dar būtų smagu.
- Kaip atrodo jūsų kasdienybė, kai grįžtate namo ir galite trumpam pamiršti „rokenrolinį“ gyvenimo būdą?
- Pats pasigaminu pusryčius, geriu gerą anglišką arbatą, kurios labai pasiilgstu kelionėse. Žiūriu šūdinus britų televizijos serialus, einu į užkandinę su savo geriausiu draugu Alecu. O tada einu į aludę, išgeriu septynis alaus. Ir jaučiuosi labai laimingas.
