Dvidešimtyje kūrinių svečiuojasi keliolika žymių įvairių kartų ir stilių vokalistų - nuo 77-erių soulo legendos Mavis Staples iki „disco“ muzikos ikonos Grace Jones ir jaunos roko grupės „Savages“ vokalistės Jehnny Beth.
Kai kurie sprendimai stulbina ambicijomis - pavyzdžiui, dainai „We Got The Power“ sugebėta į vieną komandą suburti britų roko žvaigždę Noelį Gallagherį ir prancūzų elektroninės muzikos gigantą Jeaną-Michelį Jarre'ą.
Rezultatas - eklektiškas albumas su stipriais soulo ir hiphopo prieskoniais, kuriame pats D.Albarnas sumaniai atsitraukė į šešėlį. Jo balsas šiose dainose vis išlenda, tačiau beveik niekada nedominuoja.
Nuo linksmai šuoliuojančio kūrinio „Momentz“ (su hiphopo veteranais „De La Soul“) iki Donaldą Trumpą ir vartotojišką kultūrą pašiepiančios, sudėtingos ir nenuspėjamos „Hallelujah Money“ melodijos (įrašytos su Lietuvoje koncertavusiu ir rudenį vėl koncertuosiančiu vokalistu Benjaminu Clementine'u), „Gorillaz“ piešia tamsų ir trikdantį muzikinį dabartinės visuomenės paveikslą. Nerimo ir nuovargio nuotaiką dažnai įvilkdami į šokių muzikos ritmą, dėl ko šis albumas atrodo dar keistesnis.
Kuo tai skiriasi nuo ankstesnių keturių grupės darbų? Pirmiausia tuo, kad čia beveik nėra dainų, galinčių tapti ryškiais popmuzikos hitais - išskyrus gal su dainininke Kelela įrašytą „Submission“. Be to, albumas yra toks chaotiškas, jog nesuprasi, į kokio stiliaus lentyną jį geriausia dėti (tai, žinoma, yra ir savotiškas komplimentas D.Albarno kūrybingumui).
Dainoje „Strobelite“ „Gorillaz“ bene pirmą sykį karjeroje įtikinamai sukuria „disco“ stiliaus nuotaiką, o albumą baigiančioje „We Got The Power“ net pasigirsta kažkas panašaus į įkvepiantį optimizmą, tačiau didžioji dalis šio disko - vienas ištisas eksperimentas, kuris vis dėlto neprilygsta kai kurių ankstesnių „Gorillaz“ albumų taiklumui ir polėkiui.
Įvertinimas - 8 iš 10.
Vaizdo klipas "Saturnz Barz":
