Ne, jo vardas, švelniai tariant, dar nėra itin gerai žinomas Lietuvos scenoje, tačiau ambicijų ir kūrybinio užmojo - per akis, du „Karmos“ albumai surado savo (kad ir siaurą) gerbėjų ratą, reikalų nepagadino ir jo įrašai su elektroninės muzikos kūrėju GeraiGerai.
Aštuoniose šio albumo dainose K.Likša neatrodo itin pasikeitęs - nepataisomas romantikas, dainuojantis kažką per vidurį tarp bardų muzikos ir britų grupės „Coldplay“.
Dramatiška dainavimo maniera, kiek prikimęs balsas, gana tradicinis lengvo roko skambesys - jokia muzikine revoliucija to nepavadinsi, bet savo pasirinktoje aikštelėje K.Likša žaidžia gerai ir sumaniai.
„Skanus“ albumo skambesys (prisidėjo vienu geriausių Lietuvos roko prodiuserių palaipsniui tampantis Germanas Skoris), įsimenantys priedainiai, iš konkurentų išskiriantis užsispyrimas dainuoti tik lietuvių kalba - K.Likša savo kortas sudėliojo teisingai.
Galbūt ne visiems patiks, kad šiame albume nėra nė lašo humoro ar ironijos - kone visas dainas, nuo trankesnės „Sek paskui mano balsą“ iki gražiausio, jautraus ir svajingo „Per pusę“, Kazimieras dainuoja taip, lyg nuo kiekvienos natos priklausytų visas jo gyvenimas.
Beveik visos dainos - apie vidinius išgyvenimus ir pasirinkimus, lyg jauno (Kazimierui - 26-eri) poeto dienoraštis, be skrupulų atverstas visiems norintiems.
Žinoma, yra dalykų, kurie kelia šypseną. Kai K.Likša dainuoja „aš girdžiu tave paukščių dainose“, pasakoja apie vėją kopose, o kūrinį pavadina „Degančios žvaigždės“, atrodo, kad tekstas perkeltas tiesiai iš Andriaus Mamontovo (kurio koncertus karjeros pradžioje jis yra „apšildęs“) sąsiuvinio.
Bet, kita vertus, savo žymę Andrius yra uždėjęs ant ne vieno jauno dainininko kūrybos. K.Likša vis dar atrodo savęs ieškantis - „Per pusę“ yra nebloga proga pradėti sekti jo kelionę, jei dar to nepadarėte.
Įvertinimas - 8 iš 10.
Titulinės albumo dainos vaizdo klipas:
