Devintą sykį Dainuvos slėnį okupavęs renginys, prasidėjęs ketvirtadienį, vyks iki sekmadienio – siūlydamas muzikos atlikėjų koncertus ir kitų būdų linksmintis.
„Devilstone“ rengėjai tvirtina, kad tai – įdomiausias ir reikšmingiausias alternatyviosios muzikos festivalis Baltijos šalyse, o jo šūkis viską pasako – „Ekstremalus rokenrolas“.
Šiemet jame įsikūrė net penkios scenos. Jose groti pakviesti atlikėjai iš keliolikos šalių – nuo švelnios elektroninės muzikos iki kieto ir agresyvaus metalo.
Kai 2009-aisiais debiutavo festivalis „Velnio akmuo“ (pavadinimas į anglišką pakeistas prieš keletą metų), jis turėjo itin spalvingą reputaciją.
Iš pradžių tai buvo metalo festivalis, į jį atvykdavo ir atlikėjų, kurie scenoje laistėsi netikru krauju ir neslėpė satanistinių pažiūrų, o tai kėlė nemenką galvos skausmą dvasininkams.
Buvo ir protestų, ir raginimų šį festivalį uždrausti, tačiau aistros aprimo, o ir pats „Devilstone“ kiek pakeitė savo veidą.
„Incidentų pas mus beveik nebūna, Anykščių gyventojai jau įsitikino, kad festivalio lankytojai draugiški ir taikūs.
Be to, festivalio muzikinė programa išsiplėtė, metalas jame vis dar skamba, tačiau dabar tai daug įvairesnis renginys.
„Vis dar sulaukiame metalistų priekaištų dėl kiek pakeistos krypties. Bet tai buvo vienintelis įmanomas kelias siekiant pritraukti daugiau smalsių, įdomią muziką išgirsti norinčių klausytojų“, – sakė „Devilstone“ kūrybos vadovas Vaidas Voronavičius.
Pagrindinės festivalio žvaigždės šįmet išties labai įvairios. Bene garsiausia į jį atvykstanti grupė – šeštadienio vakaro programoje įrašyti norvegai „Satyricon“, daugiau nei ketvirtį amžiaus grojantys agresyvų ir „piktą“ metalą.
Tačiau šalia muzikavo ir kur kas švelnesnę muziką grojantys svajingi islandai „Solstafir“, daugybė melodingo „indie“ roko atlikėjų, o sekmadienį paryčiais suplanuotas keisto amerikiečių projekto „Zeal & Ardor“, suderinusio metalą, bliuzą, elektroninius garsus ir senąsias Amerikos vergų dainas, koncertas.
Grupės „Graveyard“, „Indian Askin“, „Alcest“, „Soviet Soviet“, „Warbringer“, „Tall Ships“ – šie ir kiti „Devilstone“ svečiai žinomi tiems, kurie seka naujas alternatyviosios muzikos sroves, bet platesnei publikai yra mažiau girdėti.
„Vieni į „Devilstone“ atvyksta išgirsti jau mėgstamų atlikėjų, kiti – atrasti ką nors visiškai nauja.
Tiesa, kad mūsų festivalyje nėra didelių popžvaigždžių. Bet turime tai, kas mums atrodo svarbiau, – nemažai atlikėjų, kurie dabar pradeda kilti į aukštumas ir jau greitai bus ant bangos.
Pavyzdžiui, tokie yra britai „The Amazons“ – jie rimčiau savo gimtinėje išgarsėjo vos prieš keletą mėnesių, bet jau atsidūrė mūsų festivalio programoje“, – džiaugėsi V.Voronavičius.
Maždaug 50-ies grupių koncertus festivalyje lydėjo daug kitų pramogų. Surengti futbolo ir tinklinio turnyrai, kino seansai, įrengta aikštelė stalo žaidimų mėgėjams, vyko protmūšiai ir diskotekos, taip pat diskusijos apie muziką ir jos verslo užkulisius.
Festivalio nepraleido ir žinomi Lietuvos muzikos ir pramogų pasaulio veikėjai - minioje buvo galima pamatyti komiką Paulių Ambrazevičių, Leono Somovo ir Jazzu vadybininką Laurą Lučiūną, roko grupės "The Station" vokalistą Mykolą Katkų, "G & G Sindikato" vadybininką Justą Čekuolį ir kitus.
Festivalio rengėjams šįmet teko galynėtis su gamtos užgaidomis – ketvirtadienį Anykščius skalbė Lietuvą užgriuvusios liūtys, patvino visai šalia vienos „Devilstone“ scenų tekanti Šventosios upė, vanduo pradėjo artintis prie žiūrovų, permirko gruntas.
Kad prie scenos stovintiems klausytojams netektų peršlapti batų, festivalio darbuotojai prie jo vilko šieno krūvas – tuo linksmai pasinaudojo latvių grupės „Židrūns“ vokalistas, nušokęs nuo scenos ir šieną vertęs sau ant galvos.
Nuo ankstyvos popietės grojusios grupės galėjo įtikti labai skirtingą skonį turintiems festivalininkams. Didžioji, Vakarų scena šeštadienį buvo atiduota metalistams. Vakarop į sceną žengę postmetalo atlikėjai iš Pietų Afrikos Respublikos „Wildernessking“ sulaukė tik saujelės žiūrovų – gaila, nes jos skambesys atrodė gerokai įdomesnis nei kai kurių ryškiausių „Devilstone“ svečių.
Žiūrovai įsisiautėjo, į sceną žengus energingiems „death“ metalo apaštalams iš Vokietijos „Deserted Fear“ - pagal visas metalo klišes sinchroniškai galvas kratę gitaristai, savo klipuose nešantys ir nemažą absurdo prieskonį, užvedė minią taip, kad prasidėjo ir pirmieji smagūs metalistų apsistumdymai ir šokiai.
Dar didesnę iškeltų rankų ir plaukų kratymo bangą sukėlė „Warbringer“ - amerikiečių „thrash“ metalo grupė, prieš penkerius metus jau viešėjusi „Devilstone“, o šįmet grįžusi atnaujinta sudėtimi ir su nauja beprotiškos energijos doze.
Rytų scenoje buvo kiek ramiau – čia grojo rusų postrokeriai „Show Me A Dinosaur“, melodingą roką grojantys danai „Molly“, britų „indie“ rokeriai „Tall Ships“ ir kiti.
Festivalio atradimu daug kam tapo atokiau įsikūrusi „Barbablu“ scena – palapinėje šeštadienį grojo mažiau žinomi, bet vieni įdomiausių šių metų „Devilstone“ atlikėjų.
Tokie kaip latviai „Židrūns“, kurių naujausias albumas vadinamas vienu geriausių pastarųjų metų „braliukų“ alternatyvos darbų. Roką, postroką, postpanką derinantys latviai lietuviams dainavo apie XIX amžiaus pradžios merginą, kuri dirba vergiškomis sąlygomis ir gali pasiguosti tik lakštingalai, nors, tiesą sakant, kur kas įdomesnė yra pačios grupės pavadinimo istorija. Ji turi net kelis variantus, o vienas skelbia, jog visi grupės nariai kadaise dirbo „Mažeikių naftoje“, kur jų viršininkas buvo lietuvis pašlemėkas Žydrūnas.
Šioje scenoje šeštadienio popietę įvyko ir didžiausia festivalio staigmena – iš anksto neskelbtas danų grupės „Get Your Gun“ pasirodymas.
Šie „Devilstone“ jau viešėję rokeriai turi nemažai gerbėjų – subtili, tamsi ir išradinga jos muzika prieš porą metų patiko lietuviams, todėl jos sugrįžimas daug ką nudžiugino.
Tiesa, buvo ir griežusių dantimis – kai kurie „Get Your Gun“ gerbėjai apie jos pasirodymą sužinojo, tik jam pasibaigus.
Viena gražiausių festivaliams naudojamų Lietuvos vietų, virš galvų ošiantis miškas, daug muzikinių atradimų - „Devilstone“ turi daug savybių, dėl kurių šį renginį galėtų atrasti daugiau žmonių.
Vienoje erdvėje draugiškai laiką leidžia įvairių subkultūrų atstovai – nuo barzdotų hipsteriu iki juodais drabužiais pasidabinusių juodojo metalo gerbėjų. Tokį derinį ne taip jau dažnai pamatysi ne tik Lietuvoje.
Susižavėjimą kelia ir tai, jog „Devilstone“ rengėjai į savo darbą žvelgia su didele meile – nuo retų, mažiau žinomų grupių paieškos iki vinilo plokštelės su renginyje grojančių grupių dainomis, kurią išleido šiais metais.
Keli tūkstančiai į festivalį atvykstančių žiūrovų tikrai nėra riba – Dainuvos slėnis jų gali sutalpinti gerokai daugiau.
Tik ar festivaliui verta plėstis? Tikriausiai tai įmanoma padaryti, tik aukojant kai kuriuos muzikinius principus ir šiek tiek tolstant nuo alternatyvos.
Kita vertus, pakvietę porą ryškesnių ar populiaresnę muziką grojančių atlikėjų, „Devilstone“ rengėjai rizikuotų prarasti festivalio veidą.
Klausimai, į kuriuos atsakymų ieškoti „Devilstone“ rengėjai turės laiko iki kitų metų. O 2017-aisiais festivalis tikrai atrodo išaugęs iki smagaus, savito, jau nemažą ištikimų žiūrovų būrį turinčio Lietuvos vasaros reiškinio. Tai – jau daug.
