Pagrojusi kone visuose svarbiausiuose planetos festivaliuose, šį rudenį grupė pirmąsyk užsuks ir į Vilnių - pristatydama šį, jau penktąjį savo albumą, kurį įrašė su „Grammy“ apdovanojimo laureatu, prodiuseriu Johnu Congletonu.
Jokių ypatingų staigmenų nėra - viskas šioje grupėje kaip ir anksčiau. Devintuoju dešimtmečiu smarkiai kvepianti popmuzika su švelniu elektroniniu skambesiu ir ryškiomis bosinės gitaros linijomis, manieringu, prikimusiu vokalisto Samuelio Herringo balsu, daug vasariškos romantikos ir švelnios melancholijos. Kartais tai šiek tiek primena Eltoną Johną, kartais - vieną iš daugybės jau primirštų 1985-aisiais madingų grupių.
Braižas - ryškus, su mažai kuo dabartinėje scenoje palyginamas. Ypač - kai ši muzika skamba koncertuose, kuriuose S.Herringas dainas paįvairina metalisto kriokimu ir visiškai beprotiškais šokio judesiais.
Tačiau būtent šis išskirtinumas yra ir grupės silpnoji vieta. Dainų aranžuotės - tokios panašios, kad didžiąją albumo dalį atrodo, jog klausaisi 10 tos pačios dainos versijų.
Kiek įdomesnė tik poros dainų (pavyzdžiui, „North Star“) konstrukcija, dar šiek tiek intrigos įneša daina „Shadows“, įrašyta su JAV veterane, grupės „Blondie“ lydere Debbie Harry (nors jos balsas čia skamba itin neįspūdingai).
Esminė „Future Islands“ problema - klausytis šios muzikos smagu 20 minučių, po to atrodo, jog ji pradeda beviltiškai kartotis. Tačiau tos 20 minučių - labai efektingos.
Įvertinimas - 7 iš 10.
Daina "Cave":
