Vienas žymiausių Lietuvos roko dainininkų įsitikinęs: gyvenime svarbiausia būti tikram ir neišduoti.
„Neturi teisės šito pamiršti“, – šypsojosi 52-ejų rokeris.
Nepamiršta jis to ir lipdamas į sceną su Gintaru Rinkevičiumi ir jo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO) bei dainininkais Česlovu Gabaliu ir Jeronimu Miliumi.
Koncertas „Roko baladės“ – vienas populiariausių LVSO ilgalaikių projektų. Birželio 15 d. jis baigs šio orkestro rengiamą vasaros festivalį Vilniaus paveikslų galerijos kiemelyje. Regis, ir šiemet čia bus sausakimša.
– Roko muzika jus lydi nuo pirmųjų karjeros žingsnių.
1986–1991 m. buvote žymios roko grupės „Katedra“ vokalistas, vėliau įkūrėte savo roko grupę „Rojaus tūzai“.
Kuo rokas jus patraukė, buvo jums artimas? – paklausėme P.Meškėlos.
– Roko muzikoje viskas tikra, nepritempta, nuoširdu. Atsistoti ir rėkti ar kažką burti gali kiekvienas. Bet jis po kiek laiko ištirpsta visų rėkiančiųjų minioje.
Norint gerai atlikti roką, reikia turėti vidinės jėgos – ne tik balse, bet ir sieloje. Užsispyrimo.
– Jau keletą metų maestro G.Rinkevičiaus kvietimu kartu su savo kolegomis Č.Gabaliu ir J.Miliumi dalyvaujate Lietuvos „Roko baladėse“.
Kaip scenoje sugyvena rokas ir klasikos muzikantai?
– Iš esmės roko muzika, kurią atliekame „Roko baladžių“ koncertuose, yra ta pati klasika.
Jeigu ją būtų galėję išgirsti didieji kompozitoriai, tikrai pasakytų, kad per tam tikrą laiką ji įgaus savo svorį. Todėl ši muzika gali skambėti įvairiai – taip pat ir su simfoniniu orkestru.
Laikas eina, ir kuo toliau, tuo labiau sugrįžtame prie melodijos, harmonijos, energijos, atlikimo kokybės, tikrų išgyvenimų, nebijojimo susidraskyti dėl ko nors – tam, kad viskas būtų tikra.
Tai yra labai svarbu. Nemėgstu daryti tarp kitko. Roko baladės turi skambėti – galingai ir netikėtai įdomiai.
– Kuo jums svarbus bendradarbiavimas su LVSO?
– Turiu didelę laimę koncertuoti kartu su tokiais muzikos monstrais. Čia grojantys žmonės – ne šiaip, tarp kitko, užėję, prisėdę ir išėję. Todėl jeigu tu būsi netikras, tave iš karto išmes.
Su daugeliu jų mokiausi J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jeigu ateisiu dainuoti nepasiruošęs, tai bus nepagarba jiems.
Jeigu jie matys, kad aš atsiduodu, jie tikrai paduos man ranką. O jeigu ateisiu tarp kitko – viskas. Tada esu dulkė ant bato, kurios nematyti.
– Atsakingas pasiruošimas „Roko baladžių“ koncertams turbūt užima nemažai laiko?
– Tokiems koncertams ruošiuosi ne savaitę ir ne dvi. Žinodamas, kad bus naujos „Roko baladės“, pradedu tam bręsti jau po Naujųjų.
Ieškau kūrinių, noriu sudainuoti tai, kas man patinka ir kas gali patikti publikai. Todėl reikia viską perleisti per save, išgyventi – aš turiu nukraujuoti.
O tai yra trigubai sudėtingiau. Iš niekur niekas neatsiranda.
Jeigu stoviu scenoje su G.Rinkevičiumi ir LVSO, vadinasi, nuėjau teisingą kelią, kad tai užsitarnaučiau.
– Esate vienas geriausių Lietuvos roko vokalistų, didžiojoje scenoje – jau daugiau nei trisdešimt metų. Kokios vertybės buvo svarbiausios jūsų muzikiniame kelyje?
– Neišduoti. Žinoma, yra tam tikrų niuansų, kai turi būti lankstus. Bet yra esminiai dalykai, kurie išlieka.
Negali pamiršti, kas tu ir su kuo tu. Muzikas kaip dailininkas – kiekvienas turi teptuką, drobę ir dažus, bet tapo jie visiškai skirtingai.
Vienas kabina, kitas nekabina. Vieno paveikslas iš kitų išsiskiria, kito – ne. Roko muzika man suteikia ir džiaugsmo, ir skausmo, ir liūdesio, bet kartu ir laimėjimų, stiprybės, jautrumo, įkvėpimo niekada nepasiduoti – viso to, kas susiję su normalaus, gyvo žmogaus supratimu apie jį supantį pasaulį.
– Kas jus labiausiai įkvepia, džiugina šiandien?
– Pavasaris, kai pas mane atskrenda daugybė paukščių. Prie studijos esu pakabinęs daug inkilų, tai čia tokie reikalai vyksta!
Taip pat kai mano tulpės sužydi. Šįmet buvau pasodinęs apie 140 tulpių. Dabar važiuosiu, nusipirksiu ir pasodinsiu dar 200 sodinukų – kad visiems būtų gražu kitą pavasarį. (LR)
