Tai turėtų reikšti pokyčius skambesyje - ir jų šiek tiek yra. Pirmiausia, po ilgos pertraukos „Depeche Mode“ atrodo mažiau apsnūdę ir energingesni. Lyg siena užgriūvantis dainos „Where's The Revolution“ priedainis, agresyvus kūrinys „Scum“ - jau pirmoje albumo pusėje pakanka signalų, kad „depešai“ atgavo jėgas ir polėkį.
Stebina ir tekstai - jei pastaruosius porą dešimtmečių grupė kapstėsi po tamsias sielos ir jausmų kerteles, nemažai šio albumo dainų yra apie dabartinę žmonijos padėtį, karus, nužmogėjimą, korumpuotus politikus ir pasaulio sumaištį.
Patys muzikantai sako, kad albumą įkvėpė karas Sirijoje ir Didžiosios Britanijos sprendimas išstoti iš Europos Sąjungos - kurdami šias dainas, jie dar nežinojo, kad JAV dar ir prezidentu išsirinks Donaldą Trumpą. Kita vertus, pagrindinis grupės dainų autorius Martinas Gore'as (tenesupyksta „depešistai“) niekada negarsėjo kaip itin išradingas tekstų rašytojas, todėl šie kūriniai dažnai skamba tiesiog naiviai.
Kad pasaulis eina atgal, dominuoja neteisingos vertybės, nelygybė, mąstančiam žmogui akivaizdu ir taip. Kai apie šiuos baisumus pradeda kalbėti milijonus iš pramogų pasaulio susikrovusios žvaigždės, tai atrodo kiek veidmainiška.
O šiaip - prisiekę „Depeche Mode“ gerbėjai čia ras viską, prie ko yra pripratę. Ilgesingą elektroninę baladę („Cover Me“), stiprų ir jausmingą Dave'o Gahano vokalą, drebančiu balsM.Gore'o sudainuotą melancholišką kūrinį („Eternal“), užuominą į bliuzą („Poison Heart“) ir daug, daug juodos spalvos.
Viskas beveik taip pat, kaip su šia grupe būna visada. Ir tai tikrai nėra taip blogai, kaip skelbia kai kurių nusivylusių grupės gerbėjų žodžiai feisbuke. Tiesiog „Depeche Mode“ tikriausiai nebebustebins (kaip, pavyzdžiui, su visiškai netikėtu muzikiniu posūkiu albume "Songs Of Faith And Devotion" prieš beveik 25 metus). Reikia su tuo susitaikyti ir iš šios grupės nebenorėti per daug.
Įvertinimas - 8 iš 10.
Vaizdo klipas "Where's The Revolution":
