Tiksliau, tai daro grupės lyderis Finas Greenallas, pasikvietęs porą amerikiečių muzikantų.
Jei keli pastarieji „Fink“ darbai buvo trapi, melancholiška alternatyva su lengvais elektronikos potėpiais ir bliuzo elementais, naujas albumas - visiškai rupus, „nuogas“, tikras bliuzas.
Pats F.Greenallas sako, kad po ankstesnio albumo „Hard Believer“ jam norėjosi sukurti kažką visiškai kitokio - įkvėpimo šaltiniu tapo bliuzo legendų Johno Lee Hookerio ir T-Bone Walkerio įrašai.
Rezultatas - aštuoni kūriniai, įrašyti dainininko bute Berlyne, be jokio garso montažo ar kompiuterinių triukų, skambantys taip, kaip buvo sugroti „pirmuoju dubliu“.
„Nenorėjau jokių modernių priemaišų, nes būtent jos nužudė džiazą ir bliuzą. Kai kas įsivaizduoja, kad sukurti bliuzą lengva. Nė velnio. Kopijuoti lengva, kurti - ne“, - dėstė dainininkas.
Įspūdis - dvejopas. Ilgesingas Fino balsas puikiai tinka šiai muzikos formai, kurią jis pats vadina „kone šventa“. Klausantis „Cold Feet“, „Little Bump“, „Boneyard“ ir kitų nakties nuotaika dvelkiančių dainų, atrodo, kad liūdesys ir ironija tiesiog varva iš ausinių.
„Tiems, kurie nemėgsta bliuzo, šios dainos tikrai nepatiks“, - sąžiningai įspėja F.Greenallas. Ir nebūtinai yra teisus - jo gerbėjai yra tokie atsidavę, kad turbūt suvirškins ir šias dainas, net jei anksčiau į bliuzą žiūrėjo kreivai.
Tačiau neduoda ramybės ir klausimas, kokia prasmė sukurti dar vieną dozę muzikos, kurios geriausi atlikėjai spindėjo prieš daug dešimtmečių, o jiems prilygti nėra jokių galimybių?
Atrodo, tai supranta ir pats šio albumo autorius, užsiminęs, jog tai - labiau eksperimentas, o ne naujo „Fink“ etapo pradžia.
Įvertinimas - 8 iš 10.
Daina "She Was Right":
