Pirmąjį „Eurovizijos“ pusfinalį iš Tarptautinio Kijevo parodų centro LRT transliuos antradienį, antrąjį – ketvirtadienį, o finalą – šeštadienį.
Lietuvos duetas, dėl „Eurovizijos“ sulaukęs kone daugiau dėmesio nei per visą karjerą iki šiol, savo kūrinį „Rain Of Revolution“ atliks antrajame pusfinalyje – pasirodys šešiolikti.
Keliolika metų gyvuojanti grupė, kuriai „Eurovizija“ – kol kas didžiausias karjeros iššūkis, į Kijevą atvyko pirmadienį. Ir į įspūdžių sūkurį įsisuko nuo pirmos minutės.
Iš pradžių kiek išsigandę dėl pakeliui dingusio bagažo su scenos kostiumais, po dienos muzikantai jį atgavo. Per keletą dienų Viktorija ir Denisas spėjo apžiūrėti Kijevą, dalyvauti keliose ekskursijose, duoti daug interviu ir surengti repeticiją scenoje, kurioje kitą savaitę dainuos Europos žiūrovams.
„Jau dabar galvoju, kad čia reikės grįžti ir po „Eurovizijos“. Įsimylėjau Kijevą iš pirmo žvilgsnio. Šio miesto atmosfera labai tinka mūsų dainai“, – prisipažino Viktorija.
Du mėnesius „Eurovizijai“ įtemptai rengęsi muzikantai po konkurso užkulisius vaikšto spindinčiomis akimis – įspūdinga technika, renginio mastas ir svarba daro įspūdį.
Jie puikiai supranta, kad į tris minutes, kurias truks pasirodymas, už „Fusedmarc“ balsavę gerbėjai sudėjo daug vilčių. Vis dėlto pokalbyje su „TV antena“ tvirtino: net jei šiame konkurse nepasisektų, grupės tai tikrai nesužlugdytų.
– Kuo jūsų pasirodymas Kijeve skirsis nuo pasirodymo „Eurovizijos“ atrankoje?
Denisas: Viskas bus gana panašu – Viktorija su raudonais drabužiais, stipri, emocinga. Keturios pritariančiosios dainininkės ir aš – tik šįkart daugiau judėsiu, dainuosiu ir bandysiu išjudinti žmones. (Juokiasi.). Atsižvelgiau į atrankos komisijos pastabas, kad scenoje negalima tiesiog stovėti.
– Jaučiatės visiškai pasirengę?
Denisas: Prieš išvykstant buvo tokia akimirka, kai jautėmės visiškai pervargę ir nusiurbti. Sunerimau – dar niekas neprasidėjo, o jau blogai. Įtampa buvo didelė – daug darbų, dokumentų, repeticijų, lyg beprotnamyje. Mums tai buvo nauja ir netikėta, jautėmės ne savo vietoje. Nežinau, kiek laiko tokį tempą ir skubėjimą galėčiau atlaikyti.
O paskui gera nuotaika grįžo. Prieš išvykdami surengėme susitikimą su draugais, pagaliau atšventėme pergalę atrankoje, nes iki tol du mėnesius nebuvo kada to padaryti.
– Pakalbėkime apie užkulisius. Ar iš pergalės „Eurovizijoje“ jums pavyko uždirbti?
Denisas: Ne. Kol kas tik išlaidos. (Juokiasi.) Tiesa, gavome premiją iš asociacijos LATGA, ji labai pradžiugino.
Ji reikalinga, nes visus darbus šiuos du mėnesius teko nustumti į antrą planą, aš net padariau pertrauką darbe su mokiniais, kuriuos mokau groti.
– Ar pavyko iki kelionės į Kijevą nuveikti viską, ką tikėjotės?
Denisas: Ne, dar nepavyko nufilmuoti „eurovizinės“ dainos klipo, surengti jos remiksų konkurso. Bet tai bus vėliau. Ta daina tikrai nemirs.
Viktorija: Visada galima pasirengti dar geriau, bet aš daugiausia dėmesio kreipiu ne į praktinius dalykus, o į vidinę būseną ir nuotaiką. Ji puiki, jaučiuosi pasiruošusi. Puikiai suvokiu, kur esu, kodėl ir dėl ko čia patekau. O visa kita – nesvarbu. Tai tik išoriniai papuošalai, svarbiausia – energijos užtaisas viduje.
Dėl dainos sutinku su Denisu – ji gyvens toliau, gal po „Eurovizijos“ išvis skambės kitaip. Sugrojau jos versiją pianinu – ji švelni, liūdna ir labai paprasta. Skamba puikiai. Na, bet net vienai versijai įrašyti reikia daug laiko. Palūkėkite, mes niekur nedingsime.
– Lankėtės ne tik Kijeve, bet ir „Eurovizijai“ skirtuose renginiuose Izraelyje, Olandijoje, Ispanijoje. Ką nauja sužinojote apie šį konkursą?
Viktorija: Labai didelė konkurencija. Tokia aplinka leidžia į save, kaip į kūrėją, pasižiūrėti iš šalies, tai kelia daug stiprių emocijų. Ir, žinoma, prideda psichologinės stiprybės. Mums tai didelis išbandymas, juk turime viską daryti tobulai, eiti į priekį ir neprarasti džiaugsmo.
Denisas: „Eurovizija“ – visiškas fenomenas. Įdomi konkursą mėgstančių žmonių reakcija į mus. Jiems nesvarbu, iš kokios esi šalies: jei dalyvauji „Eurovizijoje“, jiems esi žvaigždė, jie klykia, ploja, prašo autografų.
Jei kalbame apie muziką, nusiėmiau melomano kaukę ir pradėjau į „Eurovizijos“ kūrinius žiūrėti paprasčiau. Pradėjau duše niūniuoti čekų, norvegų dainas.
Išklausiau visų konkurentų dainas – pasirodė, kad šįmet daug keistų, popmuzikos modelio neatspindinčių kūrinių. Kai kurių šalių kūriniai – labai stebinantys, bet tai gerai.
– Kaip jaučiatės, kai tenka dalyti autografus ir pozuoti asmenukėms? Jums tai šiek tiek neįprasta.
Denisas: Jau pripratome. „Eurovizijos“ gerbėjams visi dalyviai – tikra šventė, taip turi būti.
Mes tikrai nepasigailėjome, kad į tai įbridome. Kita vertus, juk visa tai baigsis. Po kelių savaičių viskas grįš į savo vėžes, po pusmečio sėdėsiu ir prisiminsiu „Euroviziją“ kaip gerą nuotykį.
Viktorija: O man smagu. Pamatę mane „Eurovizijos“ gerbėjai šypsosi ir nušvinta, lyg būčiau kokia šventoji. Tai labai miela. Gaunu iš jų daug energijos. Tai gražus elgesys, dėkoju visiems atviriems žmonėms, kurie nebijo prieiti ir paspausti rankos.
– Ar artimieji atvyks į Kijevą jūsų palaikyti?
Viktorija: Ne, bet atvyks keli draugai ir gerbėjai. Įdomiausia, kad kai kurie iš jų bilietus į „Euroviziją“ nusipirko vos įpusėjus atrankai, nes buvo visiškai įsitikinę, jog kelialapį į Kijevą laimėsime mes.
Jie užsisakė viešbučius netoli vietos, kurioje gyvename, ateis palaikyti į visus renginius, kuriuose dalyvausime. Tai labai smagu.
– Elgiatės gana netipiškai – beveik nebendraujate su gerbėjais socialiniuose tinkluose.
Viktorija: Tam tiesiog nėra laiko. Turime paskyras feisbuke, „Instagram“, bet retai ten rašome.
Mums svarbiau galvoti apie muziką ir kuo geresnį pasirodymą. Be to, manau, kad internete reikėtų rašyti svarbius dalykus, o ne tiesiog dėlioti kvietimus į vakarėlius.
Gal kai kas mano, kad po atrankos sėdėjome rankas sudėję du mėnesius. Taip nėra. Mano naujo mobiliojo telefono baterija išsikrauna per pusdienį – tiek daug kalbų ir reikalų dėl „Eurovizijos“. Tai aktyviausi mėnesiai gyvenime ir karjeroje.
Buvo ir ašarų, nes atrodė, kad nesusitvarkysiu. Tada prisėsdavau, įsigilindavau į tų ašarų priežastį, nusiramindavau ir judėdavau toliau.
Mes turime daug planų, garsiai apie save pranešėme, norisi garsiai visai tai ir baigti, o tada garsiai pradėti ką nors naujo.
Šiuo metu atnaujiname programą, po „Eurovizijos“ tikimės daug koncertuoti, išleisti naujų dainų versijų, vėliau – ir albumą. Veiklos – labai daug, po „Eurovizijos“ grįšime prie savo muzikos.
– O pailsėti nenorėsite?
Viktorija: O kas yra poilsis? Jei tai gulėjimas prie jūros, užsirausus smėlyje, mums taip neįmanoma. Galime taip pagulėti porą dienų, o tada neiškenčiame ir pradedame rašyti, filmuoti, kurti.
Dvi savaites drybsoti hamake – ne, į tokią kelionę tikrai nevažiuočiau.
– Kas šįmet laimės „Euroviziją“?
Viktorija: Jei klausiate, kurios kitos dainos patiko, mane užkabino Kasia Moš iš Lenkijos, jos daina išties sujaudino. Jei reikėtų sirgti ne už mus, balsuočiau už ją.
Išklausiau nemažai dainų, jos trumpam įstringa, bet nerimtai. Nebuvo nė vieno kūrinio, kuris mane išmuštų iš pusiausvyros ar verstų pajusti grėsmę konkurse.
Denisas: Mes laimėsime. Kitaip negalime galvoti. (Juokiasi.) O antrąją tegul laimi portugalas Salvadoras Sobralis. Jo daina man patinka, pabendravę supratome, kad jis – tikras, senamadiškas, šimtaprocentis muzikantas.
– Lažybų bendrovės jūsų galimybes vertina ne itin gerai.
Denisas: Nieko apie tai nežinau. Net nesidomėjau.
Viktorija: Bet kokia kritika yra gerai. O prognozės – galbūt jų sudarytojai net nesiklauso dainų, vertina pagal tai, kuri šalis įtakingesnė ar didesnė. Aš pirmiausia kreipčiau dėmesį į dainą. Lietuva kone visada pagal tas prognozes būna neaukštai, gal tie prognozuotojai kasmet valgo tą patį maistą.
– Nebijote, kad jei neužimsite aukštos vietos, jūsų grupės karjerai tai pakenks?
Denisas: Ne, o kaip tai gali pakenkti? Aš visiškai pasitikiu mūsų daina. Konkursas – toks jau dalykas, rezultatą lemia daug veiksnių. Kaip bus, taip bus.
Viktorija: Jei tik Kijeve nenustos šviesti saulė, priimsime bet kokią vietą, kokią užimsime, o tada grįšime į Lietuvą – grupė toliau kurs ir gyvuos, prisidės ir kiti kūrybingi žmonės, kurie mums nuolat rašo ir siūlosi padėti.
– Jūsų komanda „Eurovizijoje“ – labai nedidelė.
Denisas: Taip, keturios pritariančiosios vokalistės ir bičiulis, mums padedantis Arturas Builovas.
Kartu nevyko nei dizaineriai, nei grimuotojai, tačiau mus labai nudžiugino, kad „Eurovizijos“ užkulisiuose dirba geras mūsų bičiulis garso režisierius Jurgis Stasikėlis. Visada jaukiau, kai gali pabendrauti su pažįstamu prieš svarbų pasirodymą, tai ramina.
– Vietoj planuotų 43 šalių konkurse dalyvaus 42 – Rusijos dainininkės Julijos Samoilovos Ukraina neįsileido. Ką apie tai manote?
Denisas: Daug apie tai negalvojau. Kai dar nebuvo aišku, ar ją įleis, sakiau, kad visa ši situacija man kvepia provokacija. Bet šiaip – būtų įleidę, gerai, neįleido – irgi gerai.
Su mumis taip niekaip nesusiję. Na, viena konkurente mažiau. Ir mažiau visokių nepatogių klausimų muzikantams apie politiką – tai irgi gerai. Jei ji čia būtų, tų klausimų tikrai būtų daugiau.
Viktorija: Aš – už tautų draugystę, mane taip auklėjo. Man gaila, kad nedalyvauja tokia didelė šalis, kurioje daug originalių ir talentingų žmonių.
Vietoj džiaugsmo, šventės dabar pernelyg daug kalbų apie tai. Man tai atrodo neteisinga.
– Atsivežėte į Kijevą laimę nešančių daiktų?
Denisas: Turime sustingusios lavos akmenėlių, kuriuos kadaise Viktorija parsivežė ir išdalijo visiems. Galbūt juos nešiuosi ir į sceną.
O Viktorijai didžiulį gintarą bičiulis padovanojo, jis įsikrauna geros energijos. Gintaras – Lietuvos dalis, tai svarbu.
Viktorija: Tą gintarą į lagaminą dėjausi pirmiausia. Turime dar du talismanus – seną nuotrauką su keistu personažu Marcu, kuri įkvėpė „Fusedmarc“ pavadinimą, saugau ją jau 15 metų. Ir rankų darbo skulptūrėlę iš molio, kuri tą patį personažą vaizduoja, ją pasigaminome po kelerių metų. Tai mūsų grupės dalis.
– Jei laimėsite „Euroviziją“, ką pirmiausia padarysite?
Denisas: Manau, tai gerokai padidintų mūsų grupės įtaką, juk šio konkurso laimėtojai savo šalyse kuriam laikui tampa didvyriais. Aš tai pabandyčiau panaudoti geriems darbams, pavyzdžiui, surengčiau geros muzikos festivalį.
Viktorija: Kad ir ką atsakyčiau, tai būtų netiesa, nes laimėjusi tikriausiai visiškai pamesčiau galvą. Jei atvirai, apie pergalę negalvoju, stengiuosi į galvą išvis neįsileisti minčių apie rezultatus.
Tikiu, kad visatoje yra taip: kuo labiau prisiriši prie tikslo, tuo daugiau tos mintys išsiurbia iš tavęs energijos – jos nelieka esminiam šuoliui. Viskas išsisklaido ir nepavyksta.
Žinau, ką turiu padaryti scenoje, bet iš anksto galvoti apie pergalę man neatrodo teisinga.
