Apie etapus, kažko besitikinčius žiūrovus ir, neišvengiamai, „Liūdnus slibinus” – pokalbis su A.Lasyte.
- Aiste, pristatyk savo pirmąją solinę dainą?
- Daina – „Gera diena ateina... kartais”. Ir ši pirmoji daina yra beveik pirmoji daina, kurią parašiau naujai savo programai. O – „beveik” todėl, kad prieš tai buvo dar kelios pirmosios. Galima sakyti, kad visos man jos yra pirmosios, nes kūrėsi lygiagrečiai, po truputį, vis ką nors papildant ar atimant. Bet būtent ši daina yra mano motyvacinė daina, kuri įkvepia mane nesustoti, ir kurią tamsesnę dieną sau galvoje primenu. Todėl pagalvojau, jog netyčia gali taip nutikti, kad ši daina kažką tamsesnę dieną, taip pat, motyvuos eiti pirmyn. Eiti taip, kaip ir ta gera diena ateina kartais. O kartais dažniau, negu kartais.
- Ruošiesi šias visas pirmąsias dainas pristatyti koncerte. Kokia muzika skambės birželio mėnesį vyksiančiame jrenginyje?
Visų pirma, skambės mano autorinės dainos, kurioms kūriau ir tekstą, ir muziką. Tai visiškai šviežia, dar dienos šviesos neišvydusi kūryba. Ją pirmą kartą realizuosiu elektroniniuose skambesiuose, gyvą instrumentą ar vokalą paverčiant sintetiniu. Gal apskritai, tiksliau būtu sakyti, tai bus ne elektroninis, o sintetinis koncertas.
- Ko žiūrovui tikėtis ir nesitikėti šiame „etape” koncerte?
- Žiūrovui tikrai nereikėtų tikėtis pamatyti „Liūdnų slibinų” (nebent tarp žiūrovų), ar dainų iš grupės repertuaro ir nieko kito, ką iki šiol darė Aistė Lasytė. Taip pat nereikėtų tikėtis skraidančio dramblio ir fosforinio velnio, o visa kita įmanoma. Žinoma, tam tikras mano braižas vis dar likęs, nuo savęs ir savo pamąstymų nepabėgsiu, bet koncerte kvėpuos visai kita stilistika, kita energetika, man pačiai tai nauji muzikiniai ieškojimai. Tačiau, ar kažko žiūrovui reiktų tikėtis, aš neatsakysiu. Apskritai, manau, kad geriau kažkuo tikėti, negu kažko tikėtis. Nors aš nežinau... Žmonės visaip daro, kaip ir mano naujoje dainoje apie meilę: „...laukia ir tikisi, tiki ir laukiasi...”
- Anksčiau, dirbdama su grupe, darbus ir atsakomybę dalinaisi? Su kuo dirbi ruošdamasi soliniam pasirodymui?
- Kurdama dainas dirbu su visu pasauliu: su instrumentais, su tušinuku ir pribraukytais lapais, su gamta, senais namais, su pro langą pravažiuojančia mašina, su vos matomu trupininiu ant stalo. Nes, kad ir smulki dalelytė, gali paskatinti ir duoti pirminį impulsą pradedant dainą. Gavusi šį impulsą, kuriu viena, tol kol atsiranda dainos „griaučiai”, kuriuos galiu parodyti komandai, su kuria prasideda tolimesnė kūryba. Ačiū mieliems „Golden Parazyth’ams”, kad jie būna mano rankomis ir padeda iš sudaigstyto eskizo padaryti tvirtą siuvinį – su jais man lengviau gyventi. Koncertui, taip pat, kuriame choreografiją su šokėjomis, gaminam šviečiančią dekoraciją su Robertu Balčiūnu, kad vaizdas būtų tikrai vaizdingas, ir dar begalė smulkių ir stambių vyksmų, ruošiantis būsimiems pasirodymams.
- Koncertas vadinasi „etape”, o kokiais etapais gyveni tu?
- Etapas – šitas žodis man sukelia labai teigiamas asociacijas. Tai toks laiko tarpas, kuris nevaržo, leidžia nuolat keistis, judėti tolyn į kitą etapą, ieškoti, nebūtinai žinant, ko ieškai. Tai lyg nuolatinis procesas, kuris keičiasi, keičiasi ir vėl keičiasi. Todėl šis paprastas žodis labai tiko prie mano kūrybos, kuriai yra tam tikras etapas. Gyvenime yra buvę visokių etapų ir žingsnis po žingsnio atkeliavau į dabartinį, kuris man yra maloniai atsinaujinęs, pastaruosius metus labai mąslus, bet tuo pačiu ir entuziastingas. Šiuo metu aš turiu daug idėjų, ką noriu daryti ir ko daryti nenoriu, tuo tarpu, yra nemažai dainų, kurios buvo kuriamos chaotiškame ir neramiame etape. Visas gyvenimas, kaip koks konkursas – tu nuolat patenki į kitą etapą, tik gyvenime paprasčiau, negu konkurse, nes kiek etapų bebūtų – visi, be išimties, nukeliausime iki paskutiniojo.
