Jausmingo, žemo balso savininkei, prieš ketverius metus dainavusiai Vilniaus universiteto kiemelyje, šįkart plojo pilnutėlė sostinės salė „Compensa“ - į ją susirinko per tris tūkstančius jos gerbėjų.
„Išpirkti net bilietai balkono gale. Akivaizdu, kad lietuviai ją labai mėgsta“, - nustebęs pasakojo Imany koncerto rengėjas Remigijus Knabikas.
38-erių dainininkė, kilusi iš Komorų salų, išgarsėjo prieš šešerius metus – kai išleido gerai kritikų įvertintą albumą „The Shape Of A Broken Heart“.
Jos atliekamas svaigus popmuzikos, bliuzo ir soulo kokteilis greitai rado atgarsį melomanų širdyse. Ir labai įvairių – ketvirtadienį Vilniuje į koncertą rinkosi ir paaugliai, ir jų tėvų amžiaus klausytojai.
Minioje šmėsčiojo ir nemažai žinomų veidų – koncertas sudomino aktorius Gytį Ivanauską ir Mantą Stonkų su žmona Indre, muzikos atlikėjų prodiuserį Laurą Lučiūną, radijo laidų vedėją Liviją Gradauskienę ir kitus pramogų pasaulio veikėjus.
Po Imany koncertą „apšildžiusių“ latvių muzikantų pati vakaro žvaigždė į sceną žengė tik prieš devintą valandą vakaro.
Prieš metus gimusį sūnų auginanti moteris į Lietuvą atvyko be jo.
Būdamas aštuonių mėnesių, jis jau 23 kartus buvo skridęs lėktuvu. Tai per daug“, - lrytas.lt atvirai pasakojo dainininkė.
Į Vilnių koncerto dieną atvykusi atlikėja po jį pasivaikščioti neturėjo kada – pailsėjo į viešbutį, o tada keliavo tiesiai į repeticiją.
Į sceną ji žengė su septynių muzikantų grupe (tarp jų - ir du skambesį labai praturtinę violončelininkai) – be jokių ypatingų scenos efektų ar dekoracijų, pasikliaudama tik savo balsu ir muzika.
Žiūrovai džiugiai suošė nuo pirmų dainos “Save Our Souls” akordų.
„Labas vakaras“, - lietuviškai pasisveikinusi Imany sukėlė plojimų bangą, o tada atsiprašė, kad tik tiek mūsų kalba ir temoka.
„I'm Not Sick“, „Slow Down“, „Lately“ - žinomas dainas ji žėrė vieną po kitos, o didžiausią savo hitą „Don't Be So Shy“ „iššovė“, nė nelaukdama koncerto pabaigos.
Dainavo ne tik tai, ką parašė pati – tarp pirmojo ir pernai išleisto antrojo albumo „The Wrong Kind Of War“ dainų įsipynė ir grupės „Queen“ daina „Bohemian Rhapsody“, "The Fugees" "Ready Or Not" ir Terence'o Trento D'Arby "Sign Your Name"
Gražios melodijos ir netipinis moteriškas balsas – turbūt pagrindiniai ir stipriausi Imany ginklai. Su žiūrovais ji bendrauja gana nedaug, bet muzikos pakanka, kad akimirksniu užsimegztų ryšys.
Prabildama ji dažniausiai kalba apie rimtus dalykus – pristatydama dainą „There Were Tears“ prabilo apie Nelsoną Mandelą ir tai, kad pasaulis niekada neturėtų pamiršti jo patirtų sunkumų.
Tačiau mokanti ir linksminti - koncerto pabaigoje taip išjudino žiūrovus, kad šie jos paskutinę frazę, raginančią ploti, dainavo kelias minutes ir taip išviliojo Imany į sceną bisui.
Sugrįžusi ji sudainavo širdį veriančią baladę "T'es beau" ir titulinę savo pirmojo albumo dainą "The Shape Of A Broken Heart" - daugiau nieko žiūrovai turbūt ir nebegalėjo norėti.
Imany moka būti ir švelni, ir agresyvi – antroje koncerto pusėje jos judesiai buvo vis drąsesni ir energingesni, o vyriškoji žiūrovų dalis, žmonoms ir draugėms negirdint, žarstė komplimentus jos grožiui.
Nadia Mladjao (tikrasis Imany vardas, jos slapyvardis svahilių kalba reiškia viltį) prie komplimentų tikrai oncertas Vilniuje priviliojo didelę minią gerbėjųpripratusi – prieš pradėdama dainininkės karjerą, daugybę metų dirbo modeliu.
„Kai gyvenau Amerikoje ir pradėjau kalbėtis su muzikos prodiuseriais, kartais išgirsdavau visokių nesąmonių -- maždaug, "mergyt, tu per graži, kad dainuotum liūdnas dainas". Dėl mano išvaizdos jie akimirksniu nuspręsdavo, kokią muziką turėčiau atlikti“, - pasakojo Imany.
Nusprendusi eiti savo keliu, ji neprašovė – Vilnius yra vienas iš daugelio Europos miestų, kuriuose į Imany pasirodymus susirenka didelės minios.
Tačiau, kaip nebūtų keista, moteris įsitikinusi, kad jos kelias popscenoje gana greitai baigsis.
„Nemanau, kad sulaukusi 50-ies, vis dar būsiu dainininkė. Nenoriu viso likusio gyvenimo skirti vienam užsiėmimui.
Noriu parašyti knygą, svajoju gauti vaidmenį filme. Nežinau, ar tai pavyks, bet pabandyti verta“, - sakė Imany.
