Po didinamuoju stiklu – klasikinė muzika ir visi jos sraigteliai. Ne tik tie, kurie sukuria skambėjimą, užgaunami įvairiais fiziniais būdais, bet ir tie, kurie mala girnas muzikantų galvose, šiems atliekant savo sudėtingą (iš)gyvenimo simfoniją.
„Ar pianisto perėjimas nuo „Riga“ pianino prie „Estonia“ – tai kelias Skandinavijos link? Ar tiesiog vis gūdžiau į Šiaurę? Štai koks filosofinis klausimas mane kankina pastaruoju metu. Kankina ir daugybė kitų klausimų, mat jau beveik metus esu pasinėręs į pažintį su jaunų klasikinės muzikos atlikėjų gyvenimu, – sako D.Vaitiekūnas. – Nuolat kaktomuša susiduriu su muzikantais. Jie dalinasi savo „čiūrlės“, „naujalinės“ ir „gruodelkos“ patirtimis, o aš nesu baigęs net paprastos panevėžietiškos muzikos mokyklos... Pradėjęs socialinį-meninį tyrimą, bandau išsiaiškinti, ko nepraradau, nenuvestas į muzikos mokyklą ir siekiu rasti atsakymus į klausimus: kodėl prieš altais grojančius muzikantus orkestruose yra rengiamos patyčios? Kodėl manoma, kad negražūs violončelininkai eina groti kontrabosais? Kuo muzikantams svarbios bulvės?“
D.Vaitiekūno socialinio-meninio tyrimo finalas ar kitaip – šio darbo gynimas – įvyks žiūrovų akyse ir vadinsis „Muzikanto (iš)gyvenimo simfonija“, kurią jis atliks kartu su Martyno Levickio suburtu styginių ansambliu „Mikroorkéstra“.
„Tai bus 4 dalių sceninis kūrinys, skirtas atlikti aktoriui, orkestrui ir žiūrovams. Jame atgims taip niekada ir nenumirusi Wolfgango Amadeaus Mozarto Simfonija Nr.29. Tik dabar ji – jau kiek modernizuota, pasitelkiant projekto meno vadovo M.Levickio ir mano fantaziją“, – pasakoja Dominykas.
„Muzikanto (iš)gyvenimo simfonijoje“ skambės ne tik kompozitoriaus parašytos, bet ir muzikantų tikrojo gyvenimo natos su emocijų ir paskalų obertonais iš „čiurlionkių“ ir „akadžių“ koridorių. Sudėtinga šį projektą laikyti tiesiog koncertu, nes iš tiesų tai bus simfonijos operacija, kuriai net nereikalingos pertraukos: prakaitą Dominykas brauks tiesiog scenoje.
Vakaro metu žiūrovai bus supažindinti ir su simfonijos struktūra, orkestro sudėtimi, klasikos atlikėjų biografijomis. Tačiau tai nebus muzikologų variacijos, veikiau atvirkščiai – muzikinių terminų išaiškinimas gyvenimiškais pavyzdžiais ir analogais.
Juk simfonijos dalis allegro, anot D.Vaitiekūno, iš tiesų primena draugų vakarėlį, o andante – kasdieninį nuobodų „atsikeli ir varai džyrinti“ veiksmą. Publikai bus cituojama visažinio soprano išmintis, be to, žiūrovas turės galimybę pats atsistoti prieš orkestrą ir išbandyti save dirigento vaidmenyje.
„Muzikanto (iš)gyvenimo simfonijos“ premjera įvyks birželio 14 dieną Vilniaus „Vaidilos“ teatre, o birželio 18-ąją – Raudondvaryje. Ruošdamasis šiam debiutui, D.Vaitiekūnas su fotomenininku Ryčiu Šeškaičiu sukūrė dar ir 4 dalių fotografijos simfoniją – poliptiką, kuriame nuotraukos užpildo allegro, andante, menueto ir allegro finalo langelius poetiniais epizodais.
