Vienuolika mėnesių nuo pergalės „Eurovizijos“ konkurse Stokholme Ukrainos dainininkei Džamalai (33 m.) prabėgo kaip viena akimirka. „Ta pergalė manęs visiškai nepakeitė“, – nusišypsojo atlikėja, kitą savaitę koncertuosianti Lietuvoje.
Džamalos daina „1944“, pasakojanti apie Josifo Stalino režimo vykdytus Krymo totorių trėmimus, pasklido toli už „Eurovizijos“ scenos ribų.
Kūrinio klipą ir dabar dažnai rodo populiarus tarptautinis muzikos TV kanalas „VH-1“ – greta Adele, Edo Sheerano ir kitų ryškiausių žvaigždžių dainų.
Jos albumą „1944“ išleido tarptautinis muzikos verslo gigantas „Universal Music“. Šamaniškai scenoje judėjusios, iš širdies kiekvieną natą dainavusios totorės rauda tapo vienu ryškiausių praėjusių metų popmuzikos kūrinių pasaulyje.
Ukrainoje ji buvo apiberta dovanomis ir premijomis – nuo Kijevo savivaldybės įteikto buto iki trijų prizų Ukrainos muzikos apdovanojimų ceremonijoje „Juna“.
Čia Džamalai teko geriausios atlikėjos, geriausios dainos (už kūrinį „1944“) ir geriausio dueto (už dainą su grupe „DakhaBrakha“) statulėlės.
Popmuziką, džiazą, soulą, fanką dainuojanti moteris pernai vasarą surengė koncertą Vilniaus Katedros aikštėje. Susana Džamaladinova (tikrasis Džamalos vardas) balandžio 19-ąją vėl viešės mūsų šalies sostinėje. Su gausia talkininkų komanda atvykstanti „Eurovizijos“ laimėtoja surengs koncertą salėje „Compensa“.
Scenoje su ja pasirodys septyni muzikantai, dainas iliustruos įspūdingos vaizdo projekcijos.
„Jau pasiilgau Lietuvos“, – pokalbį pradėjo dainininkė ir „TV antenai“ papasakojo apie širdies skausmus dėl okupuoto Krymo bei jame likusių giminaičių, būsimas vestuves ir planus po gegužę Kijeve vyksiančios „Eurovizijos“.
– Pernai koncertavote Vilniuje, kitą savaitę vėl čia dainuosite. Kuo šie koncertai skirsis?
– Pirmiausia prabėgo beveik metai. Esu kūrybingas žmogus, nemėgstu kartotis, noriu nustebinti, eksperimentuoti, parodyti visas savo briaunas, nardyti po įvairius žanrus – nuo fanko iki soulo ir popmuzikos.
Pristatysiu ir naujų dainų, o tos, kurias jau girdėjote, skambės kitaip.
– Pasirodymas Vilniuje bus pirmas didelis solinis jūsų koncertas šįmet. Kodėl tik dabar?
– Gegužės 12-ąją Kijevo sporto rūmuose bus mano koncertas, ten susirinks 10 tūkstančių žmonių, nusprendžiau iki tol tokių didelių pasirodymų nerengti.
Aišku, dainavau festivaliuose, su kitais atlikėjais, taip pat koncerte, kuriame dalyvavo visi ankstesnių metų Ukrainos atstovai „Eurovizijoje“.
Šįmet mane užgriuvo ir daug kitų darbų: teisėjavimas Ukrainos TV šou „Balsas“, atrankoje į „Euroviziją“, kelionės į kitų šalių atrankas, kuriose pasirodžiau kaip viešnia.
Aš nemoku dirbti atmestinai, jei jau sėdžiu komisijoje, gilinuosi iki smulkmenų.
– Apie ką pirmiausia pagalvojate išgirdusi žodį „Lietuva“?
– Kai pernai lankiausi Vilniuje, mane pasikvietė prezidentė Dalia Grybauskaitė, vaišino šokoladu. To man niekada gyvenime nėra nutikę. Kas aš tokia, kad mane pasitiktų šalies vadovė ir pasakotų, kas auga jos sode?
Man tai padarė įspūdį, nors esu visiškai nepolitiškas žmogus, gyvenu muzika. Jūs neįsivaizduojate, kiek pasiūlymų eiti į politiką sulaukiau po „Eurovizijos“. Buvau kviečiama į tarptautines politines konferencijas Europoje ir Vašingtone.
Kai kas mano, kad esu visiška kvailė, nes nepasinaudojau tokiomis galimybėmis, galėjau pradėti politinę karjerą, bet man buvo nuoširdžiai neįdomu.
Jei norite, kad padainuočiau, valio, bet vaikščioti tarp politikų su taure šampano ir pasakoti apie Ukrainos skausmą – kliedesys, man visiškai netinkamas kelias.
Supraskite, daina „1944“ pas mane atėjo nepaaiškinamu keliu, tai buvo kažkas iš aukščiau. Ji laimėjo tik todėl, kad kiekviena nata ir skiemuo buvo tiesa. Jei būčiau melavusi, nebūtų padėjęs niekas: nei gražus medis ekrane, nei nuostabi suknelė.
Žmonės dabar ciniški, menkai tiki nuoširdumu, pasaulyje daug melo. Bet mano pergalė buvo teisinga, nors kai kam – nepatogi.
– Ką tik grįžote iš Portugalijos. Ką ten veikėte?
– Filmavome vaizdo klipą, ten labai gražūs vaizdai. Klipo „I Believe In You“ istorija – kaip eidami gyvenimo keliu kaupiame abejones, bet mus pakelia tikėjimas mumis – tėvų, artimųjų. Teko nerti į Atlanto vandenyną, buvo šalta, bet esu tikra, kad klipas bus nuostabus.
Daina pirmą sykį skambės „Eurovizijos“ finale gegužės 13-ąją, kitą dieną pamatysite ir klipą.
– Praėjusią savaitę Kijeve buvo surengta dokumentinio filmo apie jus premjera. Ar nekeista, kad apie jus jau sukami filmai?
– Labai keista ir nepatogu. (Juokiasi.) Nekoketuoju – manau, apie mane kurti filmus gerokai per anksti. Jaučiuosi esanti savo muzikinio kelio pradžioje, nenorėčiau, kad „Eurovizija“ būtų mano karjeros viršūnė.
Žinoma, savaip malonu. Įdomu ekrane matyti savo trūkumus, kartais ir gėda, ir juokinga. Mano kasdienybė ten rodoma atvirai. Pavyzdžiui, kai labai susinervinu, nes man atneša žuvies sriubą su kiauliena, – valgiaraštyje to nebuvo parašyta, o aš kiaulienos nevalgau. Atrodo, smulkmena, bet mane tai išmušė iš pusiausvyros.
Tokia jau esu – galiu dėl lyg ir nereikšmingo dalyko sukelti dramą. Aš atvira, emocinga, neapsimetinėju princese, nesu ideali. Pažiūrėjusi supratau, kad turiu daug tobulėti.
– Šįmet jūsų laukia vestuvės su ekonomistu Bekiru Suleimanovu. Ukrainoje žiniasklaida seka kiekvieną jūsų žingsnį. Ar būsimam vyrui lengva būtų greta jūsų?
– Manau, nelengva. Jis – kuklus, viešumo nemėgstantis žmogus. Vestuvės bus didelės, gražios, totoriškos, su ukrainietiškų tradicijų elementais, bet jose dalyvaus tik artimiausi draugai ir giminaičiai.
– Gegužės 13-ąją „Eurovizija“ turės naują karalių arba karalienę, jūsų „kadencija“ baigsis, tikriausiai sumažės ir užsienio žiniasklaidos dėmesio. Ar tai jums nekelia liūdesio?
– „Euroviziją“ galima vertinti įvairiai – kaip muzikos, įspūdžio ar kvailysčių konkursą. Bet, žiūrėkite, jame šįmet dalyvaus 43 šalys. Kiekviena jų turi savo istoriją, išdidumą, viltį.
Kas laimi? Šalis. Pernai laimėjo Ukraina. Kad laimėjo Džamala – kur kas mažiau svarbu. Man nereikia karūnos.
„Eurovizijoje“ svarbi tik viena vieta – pirmoji. Ir šią pergalę laimi šalis, o ne dainininkas. Šalis sulaukia dėmesio, galimybės surengti didelį konkursą, pasirodyti naujomis spalvomis.
Aš jau dabar matau pokyčių, kuriuos lėmė ši pergalė. Į Ukrainą pastarąjį pusmetį atvyksta kur kas daugiau garsių užsienio atlikėjų – nuo Jose Carrero iki Johno Newmano ir Andreos Bocelli.
Kodėl? Dabar jie žino: jei šioje šalyje rengiama „Eurovizija“, vadinasi, čia saugu. Šalis įgijo daugiau užsieniečių pasitikėjimo. Man atrodo, tai šaunu.
– Kaip vertinate dabartinius Ukrainos ir Rusijos santykius? Kaip jūs pati visa tai išspręstumėte?
– Nesu politikė, neturiu jokios formulės, išmanau tik muziką, melodijas, harmoniją, bet žinau viena: niekada negalima imti svetimo. Tai nesuteiks laimės. Mane taip auklėjo, nuo vaikystės.
Neimk svetimo daikto, net jei padėta prieš akis, niekas nesaugo, atrodo, kad jo niekam nereikia.
Net jei tau atrodo, kad taip bus geriau. Negalima imti to, kas ne tavo.
– Ką manote apie situaciją „Eurovizijoje“, kai Ukraina atsisako įleisti okupuotame Kryme dainavusią Rusijos atstovę Juliją Samoilovą?
– Krymą laikau tėvyne ir esu pripratusi prie jo kaip Ukrainos dalies. Mano pozicija aiški ir paprasta.
– Jūsų artimiausi giminaičiai gyvena Kryme. Niekas nežino, kada ir ar apskritai kada nors galėsite ten nuvykti. Tikriausiai gyventi su šia mintimi labai sunku.
– Taip, nuolat ją veju į šalį, bandau užsimiršti pasinerdama į muziką. Su mama, kartais ir tėčiu pasimatome, jie atvyksta į koncertus Lvove, Kijeve, pabūna porą dienų.
Senelio jau seniai nemačiau. Jis sunkiai serga, labai dėl to kremtuosi. Sudėtinga, liūdna, nemalonu. Neįsivaizduoju, kada galėsiu ten nukeliauti.
– Ar teko girdėti šių metų „Eurovizijos“ dainas? Po pernykštės jūsų pergalės nemažai šalių nusprendė rinktis netipiškus, nuo popmuzikos nutolusius kūrinius.
– Lietuvių dainos, gaila, dar negirdėjau. Portugalijos daina – neįprasta, su džiazo motyvais. Švedai siunčia protingą, įdomią dainą, ji skamba taip, lyg parašyta garsių atlikėjų Bruno Marso ir The Weeknd.
Man turbūt nekorektiška komentuoti šių metų dainas, bet pastebėjau, kad „Eurovizija“ keičiasi. Jei kas mano, jog mano daina prisidėjo, kad ji taptų įvairesnė, tai komplimentas.
Būtų dar geriau, jei „Eurovizijoje“ ir muzikos instrumentai skambėtų gyvai, ne tik balsas.
– Kaip jus pakeitė, ko išmokė po pergalės prabėgę metai?
– Manau, likau tokia pat reikli sau ir visomis išgalėmis siekianti tikslo.
Pasikeitė žmonės aplink. Keistas dalykas – jie pradėjo tikėtis, kad aš pasikeičiau, kai kurie mažiau bendrauja. O aš nė kiek nepasikeičiau, ir tai juos stebina.
Na, gal buitis kiek pasikeitė – turiu savo namus. Kita vertus, ir toliau pati nešu šiukšles, tvarkausi namie. Toliau dirbu, jau parašiau šešias dainas naujam albumui.
Po „Eurovizijos“ tikiuosi daugiau koncertuoti, planuojamos mano gastrolės JAV. Gyvenimas bėga savo vaga ir man tai labai patinka.
„Euroviziją“ laimėjusios Džamalos dainos „1944“ klipas:
