- Ponas Peteri, 2008 – 2011 jūs porą kartų koncertavote Lietuvoje. Ar prisimenate ką nors reikšmingo iš savo pasirodymų Vilniaus „Siemens“ arenoje ir festivalyje „Galapagai / Roko naktys“?
– Puikiai praleidau laiką… Dar ten grojome 1995-aisiais, su „Hypocrisy“, paskui ir su „Pain“... Turėjau keletą beprotiškų patirčių, bet neketinu leistis į detales, nes gali būti, kad tarp jūsų skaitytojų yra nepilnamečių (Kvatoja).
- Ką veiksite vasarą? Koncertuosite galybėje festivalių ar esate numatęs lengvabūdiškas atostogas privačioje saloje? Kur įprastai ilsitės, jei išvis kada nors leidžiate sau atostogauti, turint omenyje, kad net kartą sustojusi širdis jums nesutrukdė dirbti?
– Grosime 9-10 festivalių šią vasarą, o gal ir daugiau jų bus – dar nežinau tikslaus skaičiaus. Jeigu nėra turų ar festivalių, paprastai tūnau namuose. Visuomet galiu nueiti 50 metrų iki savo studijos, jei kartais gimtų idėja... Tokia yra mano atostogų vizija – trintis namie. Niekada nesukau galvos dėl to, kad buvau truputį miręs 2004-aisiais.
- Kartą esate pasakęs, kad muzikantas gali rinktis tik iš dviejų: arba moteris, arba muzika. Tikrai nėra trečio varianto?
– Yra: įtrauk savo moterį į muzikos verslą. Tada bus šiek tiek lengviau. (Juokiasi.)
- Jūs pelnytai esate vadinamas vienu įtakingiausių žmonių sunkiosios muzikos industrijoje Skandinavijoje ir apskritai – Europoje. Ar jaunos grupės gali tikėtis jūsų palaikymo? Kas suveiktų: geras jaunėlių koncertas, į kurį jūs patektumėte beveik netyčia, elektroninis laiškas kabinančiu pavadinimu, įtaigi bičiulio nuomonė, ar..?
– Tiesą sakant, visada stengiuosi padėti naujokams, kuo begalėdamas. Šiuo metu yra viena grupė, kurią subūrė mano kaimynų berniūkštis. Ji vadinasi „Letters from the Colony“. Greitai apie juos išgirsite.
- Dirbate su daugybe skirtingų muzikos projektų, vienas tokių – „Lindemann“, kurį įkūrėte su „Rammstein“ vokalistu Tillu Lindemannu. Kaip susikirto jūsų keliai? Kas iš jųdviejų labiau degė šiuo projektu ir kaip sekasi jį vystyti?
– Mes su Tillu esame geriausi draugai nuo 2000-ųjų. Viskas prasidėjo gerai, abu buvome žiauriai užsidegę, viskas aplink sproginėjo, kol darėme tai, ir gal ateityje dar ką nors įdomaus nuveiksime. Nežinau, kokį įspūdį šis darbas paliko kitiems „Lindemann“ nariams. Turbūt, nekokį. (Kvatoja.)
- O kaip dėl „Pain“ narių? Iš pradžių grupėje buvo ir merginų. Kaip nutiko, kad vėliau jas pakeitėte vyrais? Ar metalą lengviau kalti kietais raumenimis?
– Tai neturi nieko bendra su muzikos žanru. Aš turėjau viziją, kurią stengėmės išpildyti su moterimis, ir joms šauniai sekėsi. Bet aš buvau šiek tiek apleidęs „Pain“ tuo metu, o jos norėjo daugiau veiklos ir nusprendė judėti toliau...
- Vieną sėkmingiausių „Pain“ gabalų – „Follow me“ įrašėte su Anette Olzon iš „Nightwish“. Kaip įvyko šis susijungimas?
– Aš visada esu atviras naujoms idėjoms. Ir mes leidomės į turą su „Nightwish“, trankėmės kartu 7-8 savaites. Tada ir subrandinome bendros dainos idėją. Manau, viskas suveikė puikiai.
- Lietuviai žino ir kitą jūsų projektą – „Hypocrisy“, matėme jį savo šalyje. Koks esminis skirtumas tarp visų jūsų projektų ir to, su kuriuo balandžio 16 dieną atvykstate į Vilnių – „Pain“?
– Tai tiesiog yra kita, dar viena mano pusė. Aš turiu labai daug skirtingų pusių, kaip pastebėjote. (Juokiasi.)
- Vilniuje šįkart grosite Velykų sekmadienį. Ar žinote, kad mes turime tradiciją marginti kiaušinius? Gal norėtumėte kelių margučių dovanų?
– Žinoma! Mes turime lygiai tokią pačią tradiciją Švedijoje, – margintus degtinės butelius!* (Juokiasi.) Taigi, bus proga greitai su jumis visais pasimatyti!
*Užuominą apie butelį koncerto organizatoriai ne šiaip sau pažymėjo žvaigždute: jeigu Seimas priims įstatymą, draudžiantį alkoholinius gėrimus masinių renginių metu, jokių užsienio žvaigždžių nebus galima pavaišinti gėrimais, taip pat ir priimti jų dovanų su laipsniais. Bet dar viskas gali būti kitaip... Bilietus į „Pain“ galima įsigyti rokonaktys.lt. Renginio dieną bilietai brangs.
