Jausminga, ugninga, ryški – tokią dainininkę P.Kaas milijonai gerbėjų pažįsta jau tris dešimtmečius.
Vokiečių kilmės šeimoje gimusi, mažyčiame, vos 20 tūkstančių gyventojų turinčiame, miestelyje užaugusi moteris padarė stulbinamą karjerą. 17 milijonų parduotų albumų, gastrolės visame pasaulyje, keli ryškūs vaidmenys kine, pasirodymas „Eurovizijos“ scenoje – P.Kaas matė pakankamai, kad galėtų pasakyti, jog jos scenos kelias susiklostė puikiai.
Išskirtinis, kiek prikimęs jos balsas tebeskamba garsiai – P.Kaas išlieka viena geriausiai pasaulyje žinomų Prancūzijos atlikėjų. Tik ne viskas taip paprasta. Užpernai dainininkė pasitraukė iš prožektorių šviesos. Prancūzijos žiniasklaidoje pasipylė spėliojimai. Kalbėta, kad atlikėja turi rimtų psichologinių problemų, nenori eiti į sceną, yra pervargusi ir sutrikusi.
Praėjusių metų pabaigoje ji grįžo su nauju, dešimtuoju, albumu, pavadintu tiesiog „Patricia Kaas“. Pirmuoju po trylikos metų pertraukos, kuriame skamba tik pačiai P.Kaas parašyti kūriniai.
Šįmet P.Kaas pradėjo šio albumo pristatymo gastroles. Jų metu gegužės 20-ąją dainuos Kauno „Žalgirio“, o gegužės 21-ąją – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.
Artėjant viešnagei Lietuvoje dainininkė „TV antenai“ atvirai papasakojo apie naują savo projektą, patirtus iššūkius ir neseniai švęstą 50-ąjį gimtadienį.
– Lietuvoje koncertavote jau ne sykį. Kuo ypatingi bus šie pasirodymai?
– Tai lyg sugrįžimas prie mano repertuaro. Kaip žinote, pastaruosius porą kartų dainavau senus kabareto kūrinius, Edith Piaf dainas.
Šįkart skambės visos mano dainos, kurias žiūrovai žino ir mėgsta. Kai kurioms jų – jau 30 metų, tad, žinoma, aranžuotės bus naujos, šiuolaikiškesnės. O ir mano balsas, atlikimas dabar jau kitoks. Juk apie meilę vienaip dainuoji dvidešimties, visai kitaip – penkiasdešimties. Bus ir keletas naujų dainų iš prieš keletą mėnesių išleisto mano albumo „Patricia Kaas“. Pažadu daug emocijų ir gerai praleistą laiką.
Kabareto ir E.Piaf dainų koncertai buvo gana solidūs ir teatrališki, o šįkart atmosfera bus kur kas laisvesnė, tai tiesiog geras poproko koncertas.
– Kuo jums įsiminė ankstesnės viešnagės mūsų šalyje?
– Pamenu, kad sykį Vilniuje šventėme gastrolių pabaigą, tad surengėme smagų vakarėlį viename klube.
Be to, Vilnius – viena iš nedaugelio vietų, kuriose manęs neįleido į restoraną, nes buvau su mažu šuneliu (Maltos bišonų veislės kalyte Tekila, kuri daug metų su P.Kaas keliavo į visus koncertus – Red.). Tai buvo nemalonu, bet ką padarysi. Man patiko Vilniaus architektūra, tai jaukus miestas.
– Paprastai atlikėjai savo vardu pavadina debiutinį albumą, jūs taip pavadinote naujausią darbą, išleistą, kai jums sukako 50 metų. Kodėl?
– Turėjau kelias idėjas pavadinimui, bet jos tiesiog neprilipo.
Be to, pastaruosius porą metų, neslėpsiu, iš naujo pažvelgiau į gyvenimą, atgavau pasitikėjimą savimi. Pavadinimas tai ir atspindi. Mane – tokią, kokia esu dabar. Moterį, kuri išmoko pozityviau į save žiūrėti. Kuri sau kelia mažiau sudėtingų klausimų. Kuri nieko niekam nesistengia įrodyti.
Po 30 metų scenoje aš jau žinau, kas ir kokia esu. Albumas tai atspindi. Be to, jame nemažai feminizmo, daug nuoširdžių jausmų. Mano akimis, tai nauja pradžia. Turiu omenyje save kaip žmogų, ne kaip menininkę. Todėl ir pavadinau jį savo vardu.
– Metus buvote dingusi iš akiračio. Buvo kalbama, kad pasijutote perdegusi, jus kamavo depresija. Kas iš tiesų nutiko?
– Buvau pavargusi nuo koncertų, galvoje tikrai ne viskas buvo gerai. Gyvenime kartais prieini situaciją, kai matai, kad iš išorės viskas lyg ir atrodo puikiai, bet viduje – ne.
Aš – racionalus ir konstruktyvus žmogus. Todėl suvokusi tai kreipiausi pagalbos į medikus. Nesigilinkime, bet po šešių mėnesių pasijutau geriau. Kai kurie Prancūzijos leidiniai iš to išpūtė sensaciją.
Kita vertus, beveik gailiuosi, kad tai nenutiko 10 metų anksčiau, nes dabar gyvenimą matau visai kitomis spalvomis, ir tuo džiaugiuosi.
Supraskite – pastarieji dešimt metų man buvo sudėtingi. Parašiau atvirą autobiografinę knygą, tai pareikalavo daug dvasinių jėgų. Vaidinau kino filme moterį, kuri praranda savo vaiką. Scenoje persikūnijau į E.Piaf – tai irgi nelengva. Mirė mano mylimas šunelis. Viso to man buvo per daug.
Nors muzika mano aistra, supratau, kad 30 metų beveik be poilsio dirbau.
Nebeturiu tėvų, mano artimiausi žmonės – jau išėję. Stūmiau vidinę tuštumą nuo savęs, bet visos tos emocijos staiga sugrįžo. Turėjau išlieti visą skausmą, tai ir padariau, dabar man geriau.
– Gruodį jums sukako 50 metų. Buvo didelė šventė? Ką jums apskritai reiškia šis skaičius?
– Prisipažinsiu, nelabai džiaugiuosi dėl to skaičiaus „penki“. (Juokiasi.)
Taip jau yra – moterims keistoka jį matyti. Dabar sakau sau: na, gerai, dabar bus devyneri metai ramybės, nes skaičius „šeši“ atsiras dar negreitai. Puikiai jaučiuosi.
Gimtadienį norėjau švęsti tik su artimaisiais, nes dažniausiai dėl darbų būnu toli nuo jų. Buvo puiki vakarienė, didelis tortas. Trumpas, bet labai šiltas vakaras.
– Jūsų naujame albume – daug socialinių temų. Pavyzdžiui, „Le refuge“ – daina apie jaunus homoseksualus, atstumtus artimųjų. Kaip atsiranda tokie kūriniai?
– Tai daina apie asociaciją, kuri rūpinasi iš namų išvarytais gėjais ir lesbietėmis.
Man tai atrodo visiška beprotybė – 2017-aisiais vis dar yra šeimų, kurios išsižada sūnų ar dukterų, nes jie myli savo lyties žmogų.
Turiu daug homoseksualių draugų, tarp mano gerbėjų – daug tokių žmonių. Nesakau, kad žygiuosiu eitynėse ar nešiu vėliavą, bet mano pozicija aiški: manau, homoseksualios poros privalo turėti tokias pat teises, taip pat – ir į santuoką.
Jei žmonės myli vienas kitą, kodėl nutikus nelaimei ar kilus sunkumų negali turėti tokių pat teisių, kaip kartu gyvenantys vyras ir moteris?
– Sakote, kad esate toli nuo politikos, bet dainuojate ir kalbate apie visuomenei aktualias temas. Ar niekada nesulaukėte pasiūlymų prisidėti prie kurios nors partijos ir dalyvauti rinkimuose?
– Tiesiogiai – ne. Žinoma, yra politikų, kurie bando prisigretinti, nusifotografuoti kartu. Aš nesižaviu politika.
Ten per daug nešvaros. Taip, jaučiu, kad pastaruosius porą metų mes žingsniuojame atgal. Daugelyje sričių, pavyzdžiui, požiūrio į moteris. Sunku tai suprasti.
Kremtuosi dėl to. Dainuoju sudėtingomis temomis – apie incestą, mušamas moteris, bet aktyviai į politiką tikrai nesivelsiu.
– Scenoje jūs visada elegantiška, puošni, pasitempusi. Ar namie, kai niekas nemato, vaikščiojate su nutrintu džemperiu ir sportinėmis kelnėmis?
– Scena ar TV šou – kaip meilės pasimatymas. Noriu žiūrovams atrodyti graži.
Keliaujant man svarbu patogumas, todėl dažniausiai mūviu paprastas kelnes, bet mėgstu prie jų vis tiek apsivilkti švarką. Arba brangų drabužį suderinti su labai paprastais marškinėliais.
Mano mėgstamiausias stilius – kasdieniai drabužiai, bet su elegantiškomis detalėmis, akcentais.
– Prancūzija – viena pasaulio mados sostinių. Ar turite mėgstamą dizainerį?
– Sunku pasakyti, viskas priklauso nuo konkrečios kolekcijos. Bet man patinka belgų dizainerio Drieso Van Noteno darbai.
– Tris dešimtmečius esate populiarumo viršūnėje. Yra šalių, kuriose pagal jūsų dainų tekstus mokyklose mokoma prancūzų kalbos. Ar yra dalykų, kurių jiems gyvenime trūksta?
– Labai didžiuojuosi tuo, ką pasakėte dėl mokyklų. Esu gimusi prie Vokietijos sienos, vaikystėje gana prastai kalbėjau prancūziškai. Kai pirmąsyk nuvykau į Paryžių, pramogų pasaulio šulai į mane žiūrėjo kaip į provincialę, kaimietukę.
Dabar smagu jiems parodyti, kad šios merginos iš mažo miestelio dainos skamba visame pasaulyje.
Ko man trūksta? Jei atvirai, galbūt kiek gailiuosi, kad neturėjau normalios vaikystės, paauglystės. Daugiausia bendravau su suaugusiaisiais, anksti pradėjau dirbti.
Tų laikų nesugrąžinsi, nebandau atsigriebti ar susigrąžinti paauglystės.
Nepradėjau lakstyti po barus, gerti ir rūkyti. (Juokiasi.) Daug koncertuoju, turiu laikytis režimo, per gastroles gyvenu kaip sportininkė. Vis dėlto kartais pagalvoju, kad per mažai laiko gyvenime praleidau nerūpestingai, bendraudama su draugais, juokdamasi. Stengiuosi, kad tokių akimirkų mano gyvenime atsirastų daugiau.
– Ką norėtumėte pasiekti per artimiausius dešimt metų?
– Neplanuoju taip toli. (Juokiasi.) Gyvenimas – pilnas siurprizų. Tikiuosi, mano balsui viskas bus gerai, galvoje bus ramybė kaip dabar. Gal būtų gerai, jei galėčiau kiek mažiau koncertuoti. (Juokiasi.)
Amžius vis dėlto kai ką keičia. Norėčiau, kad gastrolės taptų trumpesnės, bet pamatysime.
