Pretendentų į M.A.M.A. apdovanojimus sąraše ši ketveriukė šiais metais pretendavo į Metų roko grupės titulą. Toks įvertinimas – gal kiek „avansu“, kita vertus, M.A.M.A. šįmet atsigręžė į jaunos kartos roko muziką, tarp kandidatų buvo ir daugiau dar pražilti nespėjusių grupių.
Iš visų kitų pretendentų, beje, „Movo“ ryškiai išsiskyrė vienu bruožu – ir toliau kuria dainas tik gimtąja kalba, atsispirdama pagundoms uždainuoti angliškai. Nors, tiesą sakant, kiek „suvelti“ tekstai nėra stipriausia grupės pusė – didelė dalis jų, galima suprasti, yra apie vyro ir moters santykius, bet su eilutėmis „mano draugės, kovų meistrės, puikiai moka kurstyt aistrą“ poezijos konkursų nelaimėsi.
Labiau įsimena pati muzika – tipinis, bet gerai sugrotas bliuzrokas be mažiausių užuominų į dabartines muzikos madas.
„Movo“ groja taip, kad nežinodamas neatspėsi, kada jie susibūrė – 1970-aisiais ar 2010-aisiais. Kai kuriuose epizoduose primindami kiek paminkštintus „Led Zeppelin“. Kitur kiek prikimęs vokalisto Luko Kubeko balsas primena Marijoną Mikutavičių.
Beveik visose dainose „Movo“ įterpė dalį, kurioje vidury kūrinio kinta ritmas ir į pirmą planą keliauja instrumentai, o ne vokalas. Žodžiu, viskas šiuose devyniuose kūriniuose padaryta pagal žanro taisykles – čia nedaug intrigos, išskyrus gal regio ritmą kūrinyje „Žmonės“ ir dainoje „Balionėlis“ pasigirstantį Eimanto Belicko (iš Andriaus Mamontovo grupės) smuiką.
Šuoliuojantis dainos „Uhu“ priedainis nuteikia linksmai, bet šiaip didžioji dalis muzikos čia – vidutinio tempo, o kūrinys „Pabūt su tavim“ padvelkia lyrika. Albumas, kuris gali patikti ir jauniems roko klubų lankytojams, ir tiems, kurie namie vis dar suka „Poliarizuotų stiklų“ plokšteles. Ne stebuklas, bet labai neblogai.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Daina „Pašokt su tavim“:
