Sausį tris M.A.M.A. apdovanojimus pelnęs dainininkas Utenoje pradėjo šešių koncertų seriją, kurios metu iki kovo pabaigos dar pasirodys Telšiuose, Šiauliuose, Marijampolėje, Plungėje ir Mažeikiuose.
Šiuose koncertuose į sceną jis žengs su styginių kvartetu – didelis kontrastas su pasirodymais arenose, kuriose Donatas pernai koncertavo su šokėjais, buvo pasitelkti dideli ekranai ir specialieji scenos efektai.
„Žinomoms mano dainoms parašytos specialios aranžuotės. Noriu atiduoti duoklę tiems, kurie gyvena mažesniuose miestuose ir negalėjo atvykti į didesnius koncertus.
Man pačiam tai – iššūkis, dainos skambės visiškai naujai“, – žadėjo D.Montvydas.
Šeštadienį jo laukia pasirodymas didelėje erdvėje – atlikėjas kaip svečias dainuos „Eurovizijos“ atrankos finale, kuris vyks Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.
Pernai Lietuvai atstovavęs dainininkas prasitarė, kad yra pakviestas dirbti atrankos finalo komisijoje.
Šiuo metu D.Montvydas vis daugiau laiko praleidžia Švedijoje – dirba su šios šalies prodiuseriais ir neslepia ambicijų pagaliau rimtai išsiveržti į tarptautinius vandenis.
Šią savaitę jis apsilankė naujienų portalo lrytas.lt vaizdo konferencijoje ir atsakė į skaitytojų klausimus apie „Euroviziją“, šeimą, Kastytį Kerbedį, mėgstamas dovanas ir daugybę kitų dalykų.
– Ką manote apie šių metų „Eurovizijos“ atranką? – lrytas.lt skaitytojai teiravosi D.Montvydo.
– Mano akimis, trūksta žiūrovų pagarbos atlikėjams. Per daug pykčio ir neapykantos jų reiškiamose nuomonėse. Tai mane užknisa. Visi atlikėjai stengiasi, verkia, kai jiems nesiseka.
Bet pasakysiu štai ką – dėl Lolitos Zero pasirodymo. Negaliu suprasti, kodėl kai kurios Lietuvos žvaigždės giria tą pasirodymą. Tas besąlygiškas draugų palaikymas – tai absurdas.
Kalbu ne apie aktorių Gytį Ivanauską, kuris atlieka tą vaidmenį, jis – talentas. Tik apie patį pasirodymą.
Švedijoje rodžiau jį ne vienam su muzika dirbančiam žmogui. Jie visi sakė – jei išsiųsime šį personažą į „Euroviziją“, nustumsime Lietuvą 10 metų atgal.
Juk šis pokštas iš esmės senamadiškas. Juoktis čia, Lietuvoje, viena, o išrinkti ir išsiųsti į „Euroviziją“ – kas kita.
Mes lygiuojamės į Vakarus, o žmonės ten to nesupras. Net kalbos negali būti.
– Ar turite savo favoritus?
– Ne, šiais metais nėra lyderio. Jei Erica Jennings šiemet dalyvautų, ji laimėtų – besąlygiškai. Tai rodo šių ir praėjusių metų lygio skirtumus.
Bet intriga šįmet didesnė, nes visi vienodai stiprūs, nežinai, kas laimės. Tokio, kuris galėtų „Eurovizijoje“ kovoti dėl pirmosios vietos, šįmet atrankoje nėra.
Tad pasirinkimas šįmet – arba siųsti senamadiško skambesio dainą, arba dainą, kuri gal nepateks į dešimtuką, bet yra moderni, gali skambėti radijo stotyse.
Kalbu apie Paulą, Gretą Zazzą, Kotryną Juodzevičiūtę.
– Jūs pats jau ruošiatės kitų metų „Eurovizijos“ atrankai?
– Mintis dalyvauti „Eurovizijoje“ manyje gyva. Žinoma, trečias mano kartas būtų paskutinis, piktnaudžiauti – negerai. Bet tada jau turėčiau rungtis dėl pirmosios vietos. (Juokiasi.)
– Jūsų žmona laukiasi antrojo kūdikio (Donatas su žmona Veronika augina trejų metų dukterį Adelę). Kada laukti džiugių naujienų?
– Kovas – lemtingas mėnuo. (Juokiasi.) Gali būti, kad tai nutiks, kai aš koncertuosiu.
Tada, nepykite, reikės skubiai lėkti pas žmoną. Bet tai dar sykį parodo, kokia svarbi yra muzika, – koncertus planuoju net ir tokiu metu.
– Ant jūsų kaklo – didelis randas. Iš kur jis?
– Nusiplikiau vandeniu. Žinote, kai vaikams sakoma: nedaryk to ar ano, jie neklauso. Aš galiu parodyti dukrai randą – tai veikia.
Vaikystėje pasipainiojau tėčiui po kojomis, ant manęs išsiliejo dubuo verdančio vandens.
Porą mėnesių visas veidas buvo sutvarstytas kaip mumijos. Įdomiausia, kad randas liko tik ant kaklo, nors buvo nuplikytas visas veidas ir kūnas.
– Ar savo ateitį matote Lietuvoje? Neketinate su šeima išvykti?
– Įsivaizduoju savo senatvę tik Lietuvoje – didelį namą, anūkus.
Bet iki tol, manau, kad svarbiausia tai, iš kur esi kilęs, o ne kur gyveni. Kur man ir šeimai geriausia, ten ir gyvensiu. Lietuva – mano gimtinė, bet jei dėl karjeros tektų persikraustyti į Stokholmą, tikrai kraustyčiausi.
– Kokių dovanų norėtumėte iš gerbėjų gauti po koncerto?
– Atneša saldainių, nuotraukų, paveikslų, išsiuvinėtų rankdarbių, žinoma, gėlių, šokolado. Bet jei rimtai – man nesvarbu.
Jei norite padovanoti vasarinę padangą – pirmyn, šįmet jas keisiu, pravers.
– Ar mokotės dainavimo papildomai, kad pasiektumėte, pavyzdžiui, Kastyčio Kerbedžio lygį?
– Jo lygio aš nepasieksiu. Bet ir jis niekada nedainuos kaip aš – stilius skiriasi.
Kaip dainininkas jis man – autoritetas, jaučiu didelę pagarbą. Kai jis dainuoja, mane jaudina taip pat, kaip visas tas minias moterų.
Vokalo pamokų – ne, nelankau. Tam tikrame etape reikia sustoti ir eiti savo keliu. Kalbėjausi su operos solistu Edgaru Montvidu – jis elgiasi taip pat. Turiu popmuzikos, džiazo, klasikinio dainavimo žinių.
To pakanka – man beveik 30 metų, esu subrendęs.
– Ar skatinsite savo vaikus mokytis muzikos?
– Ne, jie turės rasti savo kelią. Manęs niekas neskatino. Vaikystėje lankiau daug būrelių – krepšinio, keramikos, muzikos, piešimo. Iš to išsirinkau, kas labiausiai patiko. Krepšiniui jaučiu ne mažesnę aistrą nei muzikai. Netapau krepšininku – turbūt talento stygius.
Jeigu būčiau klausęs mamos, būčiau tapęs aplinkos inžinieriumi, matuočiau dabar kelius. Bet aš pasirinkau kitaip.
Gal mano vaikai bus prezidentai, astronautai, „Formulės 1“ vairuotojai. Mano darbas – pastūmėti juos į gerą vaikų bendruomenę, kad jie dalytųsi mintimis ir bendrautų.
– Ką darytumėte, jei nutiktų taip, kad nebegalėtumėte dainuoti?
– Eičiau žaisti krepšinio – mėgėjų, smuklės lygoje.
O jei rimtai – turbūt likčiau su muzika, juk moku ne tik dainuoti, domiuosi ir prodiusavimu, vadyba, reklama. Į aplinkos inžineriją tikrai negrįšiu.
