Britų dainininkas Stingas jau 13 metų nebuvo išleidęs popmuzikos ar roko albumo, o dar prieš keletą metų sakė, kad to niekada ir nebedarys.
Per tą laiką jis įrašė simfonines savo hitų versijas, fokloro ir religinių dainų apie žiemą rinkinį, sukūrė pirmąjį savo miuziklą. Bet sena meilė nerūdija, todėl 65-erių atlikėjas atsiėmė savo žodžius, dar kartą grįždamas prie roko muzikos, kuri jį ir išgarsino.
„57th & 9th“ bus atgaiva tiems, kurie pavargo nuo Stingo eksperimentų. Dešimt gana paprastų, „nuogų“, gyvai įrašytų dainų, kurios kartais primena ir kelių dešimtmečių senumo laikus, kai Stingas dar grojo grupėje „The Police“ (kūriniai „I Can't Stop Thinking About You“ ir „Petrol Head“).
Rimtų temų – per akis. Daina „One Fine Day“ pasakoja apie grėsmingą klimato kaitą ir ragina žmoniją atsipeikėti (aplinkosaugos temomis Stingas kalba jau kelis dešimtmečius), rytietiškų motyvų turinti baladė „Inshallah“ – jūroje su vaiku drebančio pabėgėlio malda, ašarą spaudžianti daina „The Empty Chair“ pasakoja „Islamo valstybės“ pagrobto ir nužudyto amerikiečių žurnalisto istoriją, o „50 000“ skirta pernai mirusių muzikantų, nuo Prince'o iki Davido Bowie, atminimui.
„Sukuriame dievus ir duodame jiems nemirtingumą“, – dainuoja Stingas, kelis sykius pabrėžęs, kad šiam didžiųjų roko gigantų ratui tikrai nepriskiria savęs.
Albumo pabaigoje atsiranda ir įdomesnių natų – švelni daina „Heading South On The Great North Road“ išduoda neblėstančią Stingo meilę britiškam folklorui, o „If You Can't Love Me This Way“ – džiazui.
Ir vis dėlto tai toli gražu nėra įspūdingiausias Stingo darbas – klausantis melodijų atrodo, kad įkvėpimo kiek pristigo, pavargusi dainavimo maniera gerai tinka baladėms, bet greitesnio tempo kūriniams norėtųsi daugiau energijos.
Kartais atrodo, kad vienas populiariausių britų pusę albumo įrašė „autopiloto“ režimu, bet būtent tokio, prie roko sugrįžusio Stingo išsiilgusiems gerbėjams bus gerai ir taip.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Vaizdo klipas „One Fine Day“:
