2002-aisiais išleistas debiutinis JAV atlikėjos N.Jones albumas „Come Away With Me“ buvo neįtikėtinai populiarus – parduotas daugiau nei 26 milijonų egzempliorių tiražu, jis jaunutei dainininkei tada pelnė net 8 „Grammy“ statulėles.
Jei palyginsite jos populiarumą tada ir dabar, jis – gerokai sumažėjęs. Ir ne tik todėl, kad pakartoti tokią didelę sėkmę buvo praktiškai neįmanoma. Pati N.Jones, atrodė, sąmoningai atsitraukė nuo jai turtus ir šlovę atnešusios formulės – iš pradžių pasuko į kantri muziką, tada eksperimentavo su hiphopo ir roko prodiuseriais, o prieš trejus metus net įrašė duetų albumą su rokerių „Green Day“ vokalistu Billie Joe Armstrongu.
Visa tai dažnai atrodė ne tik kaip naujų kūrybos posūkių paieškos, bet ir kaip savo pačios karjeros sabotažas. Bet dabar tie, kurie ilgisi 2002-ųjų modelio N.Jones, gali lengviau atsikvėpti.
„Day Breaks“ – po legendinės džiazo leidyklos „Blue Note“ sparnu pasirodęs albumas, kuriame ši aksominio balso moteris sugrįžo prie to, kas ją ir išgarsino. Didžioji albumo dalis – pačios Norah parašytos džiazo baladės su puikiomis aranžuotėmis (čia groja ir džiazo superžvaigždės Wayne'as Shorteris bei Brianas Blade'as), naktine nuotaika, skaidriu liūdesiu ir įsimenančiomis melodijomis.
Originalius Norah kūrinius čia papildo ir džiazo klasikų Horace'o Silverio bei Duke'o Ellingtono, o taip pat – roko veterano Neilo Youngo melodijos, bet dainininkė galėjo puikiai išsiversti ir be jų – jos parašyti kūriniai yra vieni geriausių per visą karjerą.
Nuo baladės „Burn“ iki švelniai svinguojančio kūrinio „It's A Wonderful Time For Love“ – dainininkė jau seniai neatrodė taip įsijautusi ir puikiai pritaikiusi savo balsą. Pernai antrojo vaiko susilaukusi moteris pasakoja, kad dainas rašė paskubomis, naktimis, kūdikiui miegant, o ir įrašė greitai ir paprastai.
Atrodo, toks darbo metodas išėjo į naudą. Būtent paprastumas jai tinka geriausiai.
Įvertinimas – 9 iš 10.
Vaizdo klipas „Carry On“:
