Prieš ketverius metus hitu „Pompeii“ ir debiutiniu albumu „Bad Blood“ grupė „Bastille“ į sceną įsiveržė įspūdingai – pelnė Britų muzikos apdovanojimą už ryškiausią metų proveržį, surengė šimtus koncertų (tarp jų – ir pasirodymą Lietuvoje, festivalyje „Granatos Live“).
Sprendžiant iš to, kad antrasis albumas „Wild World“ iškart pakilo į pirmąją vietą Didžiosios Britanijos „Top 10“, o JAV – į perkamiausių penketuką, dabar grupės reikalai klostosi dar geriau, o kovo pradžioje bus galima tuo įsitikinti ir Lietuvoje, kai „Bastille“ koncertuos Vilniaus „Siemens“ arenoje.
„Bastille“ iš esmės nekeičia sėkmę atnešusios formulės – visi kūriniai parašyti grupės lyderio Dano Smitho, visi – lyg roko dainos, „aprengtos“ dabar madingos sintetinės popmuzikos chalatu. Su trupučiu pasiskolintų muzikinių idėjų iš spalvingo devintojo dešimtmečio ir tokių tų laikų žvaigždžių kaip „Duran Duran“.
D.Smithas – gabus kūrėjas, į tekstus sugebantis įpinti ir skaudžius pasakojimus apie nepasitikėjimą savimi, ir užuominas į knygas, kurių 99 procentai jo klausytojų tikriausiai nėra skaitę. Kai prieš keletą metų teko iš jo imti interviu, susidarė įspūdis, kad „Bastille“ dainininkas – labiausiai nesuprasta britų žvaigždė.
Šios dainos irgi atrodo labai paprastos, su iškart įsimenančiais skambiais priedainiais, tačiau po blizgiu fasadu slypi kur kas gilesnė prasmė, nei esame pratę tikėtis iš šių laikų hitų.
Bet kuriuo atveju, laimingi liks ir tie, kurie pagal „Bastille“ dainas tiesiog nori linksmintis festivaliuose, ir tie, kurie sugeba įsiklausyti, ką D.Smithas bando pasakyti. Beje, kartais – labai neįprastai. Didžiausias netikėtumas – jausminga daina „Two Evils“, kurioje skamba tik balsas ir gitara.
Tai labai toli nuo muzikos, kuri dažniausiai siejama su „Bastille“. Ir dar vienas taiklus smūgis skeptikams, kurie prieš keletą metų šią grupę buvo „nurašę“ kaip vienadienį blykstelėjimą.
Įvertinimas – 8 iš 10.
„Bastille“ vaizdo klipas „Blame“:
