JAV grupė „Red Hot Chili Peppers“, kaip parodė koncertas Kaune prieš keletą metų, yra labai mylima mūsų šalyje (žinoma, kažkiek ir dėl to, kad vokalistas Anthony Kiedis – lietuvių kilmės). Kitą vasarą grupė gros Latvijoje, šįkart aplenkdama Lietuvą, ir tikriausiai ten pagros bent kelias dainas iš šio albumo.
Jis – nemažas įvykis muzikos pasaulyje, vien jau todėl, kad išleistas po penkerių metų pertraukos, be to, jį grupei pirmą sykį įrašyti padėjo Danger Mouse – prodiuseris, daug briaunų turintį savo talentą parodęs su „Gorillaz“, „The Black Keys“, Norah Jones ir kitomis labai skirtingomis žvaigždėmis (jau nekalbant apie jo paties duetą su vokalistu Cee-Lo Greenu „Gnarls Barkley“).
Pirmas įspūdis – keistas. Prieš penkiolika metų grupės gerbėjai turbūt net nebūtų patikėję, kad kada nors ji gros taip. Iš pradžių atrodo, kad grupė visiškai suminkštėjo ir „supopsėjo“ – daina „Go Robot“ primena Prince'ą, o „Sick Love“, kurioje pianinu groja Eltonas Johnas, net romantiškuosius širdžių plėšytojus „Coldplay“.
Charakteringas bosisto Flea instrumento skambesys, fanko pojūtis ir specifinis A.Kiedžio deklamavimas niekur nedingo, bet kažkodėl visa tai skamba nuobodžiai ir išsikvėpusiai.
Tačiau ties albumo viduriu viskas apsiverčia aukštyn kojomis – kietesnio skambesio „Detroit“ ir „This Ticonderoga“, bliuzo nuotaikos „The Hunter“, painus šešių minučių muzikinis eksperimentas „Dreams Of A Samurai“ sugrąžina tikėjimą, kad „Red Hot Chili Peppers“ dar gali nustebinti.
Rezultatas – netolygus albumas su duobėmis, pakilimais, o kartais – ryškiu polinkiu dainuoti nesąmones, kaip vaikišką skaičiuotę primenančiame kūrinyje „We Got Red“, kuriame A.Kiedis rimuoja žodžius „Tobagas“ ir „avokadas“.
Į koncertus gerbėjai, žinoma, eis ir toliau, gyvai ši grupė išlieka viena kiečiausių, bet iki ankstesnių albumų „Californication“ ir „By The Way“ aukštumų šiam darbui – kaip iki Mėnulio.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Vaizdo klipas „Go Robot“:
