Švelnus lyrikas ir ironiškas gyvenimo stebėtojas, nepataisomas mergišius ir kuklus vienuolyno gyventojas, džiuginęs milijonus klausytojų, bet vadintas niūrumo krikštatėviu, – Kanados menininkas turėjo daugybę veidų.
Apie meilę, seksą, religiją, tamsą ir vienatvę rašiusiam kūrėjui, kurio giminės šaknys – Lietuvoje, negalėjo pritrūkti įkvėpimo – jo gyvenimas buvo spalvingas ir ryškus.
Kai prieš kelias savaites jis pristatė albumą „You Want It Darker“ su daugybe užuominų apie artėjančią mirtį, tai padarė su tipišku savo humoru.
„Pabaiga? Ne. Aš ketinu gyventi amžinai“, – nusijuokė akivaizdžiai pavargęs dainininkas, kuris paskutiniais gyvenimo metais retai išeidavo iš namų, ten įrašė ir paskutines dainas.
Jis kalbėjo apie tai, jog dar tikisi įrašyti muzikos ir gal net kartais koncertuoti.
Tačiau dainos „You Want It Darker“ eilutė „Aš pasiruošęs, Viešpatie“ tapo pranašiška.
Penktadienį paryčiais dainininko vaikai trumpai pranešė, kad L.Cohenas mirė, o jo atminimui skirta ceremonija šį mėnesį įvyks Los Andžele. Mirties priežastis nebuvo paskelbta.
Vėliau paaiškėjo, kad atlikėjas mirė dar šios savaitės pradžioje, buvo palaidotas Monrealyje, o žinia apie jo mirtį paskelbta tik po to.
Be to, leidinio „The New Yorker“ žurnalistas Davidas Remnickas, kuriam rugpjūtį L.Cohenas davė vieną paskutinių savo interviu, prasitarė, kad dainininkas sirgo vėžiu ir paskutinius kelis mėnesius namuose buvo prižiūrimas medikų.
„Daugeliui mūsų L.Cohenas buvo geriausias dainų kūrėjas.
Visiškai unikalus, jo neįmanoma imituoti, kad ir kaip sunkiai stengėmės. Jo daugeliui smarkiai trūks“, – bene taikliausiai L.Coheno fenomeną nusakė Australijos dainininkas ir rašytojas Nickas Cave’as.
Iš rašytojų – į dainininkus
Žydų šeimoje Kanadoje gimęs turtingo drabužių gamintojo sūnus L.Cohenas yra sakęs, kad susidomėti muzika jį paskatino garsai, kuriuos nuo vaikystės girdėdavo sinagogoje.
Dvasingumas šeimoje buvo labai svarbus – L.Cohenas net pasakojo girdėjęs, kad jo protėvis yra biblinis personažas, vyresnysis Mozės brolis pranašas Aaronas.
Į muzikinę karjerą L.Cohenas pasuko vėlai – pirmąjį albumą „Songs Of Leonard Cohen“ išleido būdamas 33-ejų.
Iki tol jis įsitvirtino kaip rašytojas. Jau pirmoji eilių knyga „Palyginkime mitologijas“, kurią Leonardas išleido 22-ejų, sulaukė palankių kritikų vertinimų.
Dar geriau buvo sutiktas 1966-aisiais parašytas romanas „Žavūs nevykėliai“, 2005-aisiais išverstas ir į lietuvių kalbą.
Dar mokydamasis universitete, L.Cohenas grojo gitara ir įkūrė grupę „Buckskin Boys“ – neslėpdamas, jog tai padarė tiktai todėl, kad negalėjo pragyventi iš literatūros.
Tačiau kai septintojo dešimtmečio viduryje jis persikraustė į Niujorką ir pasinėrė į bohemišką šio miesto aplinką, greitai suprato, kad muzika gali tapti jo raktu į didesnį pripažinimą.
Prikimęs balsas, gilūs tekstai ir specifinė dainavimo maniera greitai atrado kelią į klausytojų širdis – aštuntojo dešimtmečio viduryje L.Cohenas jau buvo ryški muzikos žvaigždė.
Kaip anekdotas skamba jo pokalbiai su bičiuliu, prieš kelias savaites Nobelio literatūros premija įvertintu JAV dainininku Bobu Dylanu.
„Bobai, tu esi dainų kūrėjas numeris vienas, o aš – numeris du“, – sakė L.Cohenas.
„Ne, tu esi numeris vienas. O aš – numeris nulis“, – atsakė B.Dylanas, šitaip pabrėždamas, kad save laiko geresniu už visus, tačiau L.Cohenas – tikrai geriausias po jo.
Padarė įspūdingą karjerą
L.Coheno karjeroje buvo visko – nuo sėkmingų įrašų iki nuosmukio devintojo dešimtmečio pradžioje, kai pasikeitus muzikos madoms jo populiarumas išblėso. Pasaulis norėjo linksmintis, o L.Cohenas toliau rašė melancholijos kupinus tekstus.
Tačiau po dešimtmečio L.Cohenas atsikovojo vietą populiarumo elite ir, nors darė ne vieną ilgą karjeros pertrauką, jame išliko iki mirties.
Dainos „Suzanne“, „So Long Marianne“, „Dance Me To The End Of Love“, „First We Take Manhattan“, „Famous Blue Raincoat“, „I’m Your Man“ – L.Cohenas parašė tiek įstabių kūrinių, kad jų pakaktų dešimties kitų atlikėjų karjerai.
Žymiausia iš jų tapo baladė „Hallelujah“ – savas jos versijas yra įrašę šimtai žinomų atlikėjų, ji nuolat skamba muzikinių talentų šou atrankose, o 2001-aisiais, kai vienas kūrinio variantų pateko į animacinį filmą „Šrekas“, daina pasiekė dar didesnę auditoriją.
L.Cohenas buvo įtrauktas į simbolinį Rokenrolo šlovės muziejų, pelnė dešimtis apdovanojimų, 2010-aisiais buvo pagerbtas išskirtine „Grammy“ statulėle už gyvenimo nuopelnus.
Tačiau nedaug trūko, kad gyvenimo pabaigoje jis liktų prie suskilusios geldos.
Neteko visų santaupų
Tai viena keisčiausių L.Coheno gyvenimo istorijų – 2004-aisiais jis sužinojo, kad nebeturi beveik visų per ilgą karjerą sukauptų santaupų.
Paaiškėjo, kad, prisidengusi tariamomis investicijomis, jas pradangino buvusi ilgametė vadybininkė Kelley Lynch.
L.Coheno sąskaitoje liko tik apie 150 tūkstančių JAV dolerių.
Teismas nurodė, kad ji turi sumokėti L.Cohenui 9,5 mln. JAV dolerių, tačiau moteris to nepadarė, o galiausiai užvertė dainininką grasinamais laiškais.
2012-aisiais K.Lynch, su kuria L.Cohenas prisipažino praeityje turėjęs intymių santykių, buvo nuteista kalėti pusantrų metų.
Tačiau pinigų nebebuvo – ir tai viena priežasčių, dėl kurių L.Cohenas buvo priverstas grįžti į koncertų sales.
Sekėsi puikiai – skaičiuojama, kad per keletą metų gastrolių jis vėl užsidirbo apie 20 milijonų JAV dolerių.
Ramybės ieškojo vienuolyne
Pinigai jam buvo svarbūs – ir L.Cohenas niekada to neslėpė.
„Niekada neturėjau tiek pinigų, kad galėčiau visiškai atsipalaiduoti.
Turėjau išlaikyti šeimą, kaupti pinigus tapo įpročiu“, – sakė dainininkas, net paskutiniais gyvenimo mėnesiais rūpinęsis, kad paliktų savo vaikams kuo daugiau lėšų.
Kitos jo gerai žinomos aistros – vynas ir moterys.
Į alkoholį jis buvo įklimpęs taip, kad prieš 25 metus kiekvieną dieną išgerdavo tris keturis butelius vyno, o scenoje sunkiai pastovėdavo ant kojų.
Išsigelbėjimu tapo užsidarymas dzenbudistų vienuolyne netoli Los Andželo – čia L.Cohenas penkerius metus kasdien keldavosi paryčiais ir gamindavo valgį vyriausiajam dvasininkui.
Muzikos žvaigždė apsigyveno kukliame kambarėlyje su kompiuteriu, spausdintuvu, radijo imtuvu ir sintezatoriumi.
Tačiau išėjęs iš vienuolyno prisipažino – abejoja, ar ten rado ramybę ir išmintį, kurios ieškojo.
Mergišius bijojo vestuvių
L.Cohenas ir moterys – tema, apie kurią galima parašyti knygą. Dainininkas niekada nebuvo susituokęs – kaip pats sakė, pernelyg to bijojo. Bet su menininke Suzanne Elrod susilaukė dviejų vaikų – 1972-aisiais gimusio sūnaus Adamo ir 1974-aisiais gimusios Lorcos, kurią pavadino mėgstamo poeto Federico Garcios Lorcos garbei.
Vieną savo albumų L.Cohenas neatsitiktinai pavadino „Death Of A Ladies’ Man“ – „Mergišiaus mirtis“. „Visada mėgau moterų kompaniją – romantiškiems ryšiams ar tiesiog intymiems nuotykiams. Septintasis dešimtmetis tam buvo labai tinkamas metas“, – yra sakęs dainininkas.
Romantiški ryšiai ar žaidimai lovoje L.Coheną siejo su daugybe moterų.
Roko istorikų knygose plačiai aprašoma scena, kaip L.Coheną netvarkingame Niujorko kambaryje oraliniu būdu džiugino bohemiškoji bliuzo dainininkė Janis Joplin.
Devintajame dešimtmetyje L.Cohenas draugavo su jam klipus kūrusia prancūzų fotografe Dominique Isserman, vėliau – su aktore Rebecca De Mornay, kuriai skyrė albumą „The Future“.
Bet ryškiausia jo mūza laikoma norvegė Marianne Ihlen, kuriai skirtos kelios garsios dainos, tarp jų – „So Long Marianne“.
Tai graži ir liūdna istorija: 1960 metais L.Cohenas gyveno Graikijos saloje Idroje, rašė eiles ir mėgavosi nerūpestingu gyvenimu. Čia jis sutiko Marianne – vyro su kūdikiu palikta moteris verkdama atėjo į vienintelę miestelio parduotuvę.
Čia prie jos priėjo L.Cohenas ir ištarė: „Žinau, kas esi, kas tau nutiko, eime išgerkime vyno.“ Pora kartu gyveno keletą metų, o tada pasuko savais keliais, tačiau pernai nutiko jaudinantis dalykas.
Sužinojęs, kad Marianne nepagydomai serga leukemija, L.Cohenas parašė jai laišką.
„Žinok, kad visada mylėjau tave už grožį ir išmintį. Marianne, atėjo metas, kai mūsų kūnai yra, mes labai seni. Noriu tau palinkėti ramios kelionės. Manau, labai greitai seksiu paskui tave“, – parašė Leonardas.
Moters artimieji pasakojo, kad gavusi laišką ji labai nudžiugo. Po kelių dienų M.Ihlen mirė.
Jautėsi pasiruošęs išeiti
L.Cohenas išėjo ramiai, susitaikęs su tuo, kas neišvengiama.
JAV leidinys „The New Yorker“ publikavo vieną paskutinių jo interviu.
Jame menininkas pasakojo, kad stengiasi susitvarkyti namus, archyvus, pabaigti pradėtus dainų tekstus. Anot jo, žmonės neįvertina, koks raminantis dalykas yra tvarkymasis.
„Aš pasiruošęs mirti ir, tikiuosi, mirtis nebus labai nepatogi“, – tarsi atsisveikindamas ištarė L.Cohenas.
Ryšiai su Lietuva – per motinos giminę
Kad jo giminės šaknys – Lietuvoje, L.Cohenas viename interviu Australijos žiniasklaidai prabilo dar prieš tris dešimtmečius.
Dainininkas papasakojo, kad jo motina Masha Klonitsky buvo „iš Lietuvos, kuri tuo metu buvo Lenkijos dalis“.
Gali būti, kad L.Cohenas turėjo omenyje Vilniaus kraštą. Yra tiksliai žinoma, kad dainininko motina buvo Lietuvoje gyvenusio įtakingo žydų rabino Solomono Klonitsky-Kline dukra.
L.Cohenas nėra viešėjęs mūsų šalyje, bet nedaug trūko, kad tai įvyktų. Kai 2008-aisiais dainininkas po 15 metų pertraukos pradėjo koncertuoti, galimybe jį pakviesti domėjosi kelios mūsų šalies koncertų agentūros, bet buvo suabejota, ar toks renginys atsipirktų.
Maždaug prieš metus L.Cohenas sulaukė kvietimo atvykti į Lietuvą.
„Žinomo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Dmitrijus pažįsta L.Coheno teisininką. Kilo mintis pamėginti – galvojome, jei dainininkas sutiks, ieškosime partnerių ir bandysime tai įgyvendinti.
Parašėme jam laišką, sulaukėme atsakymo, kad dainininkas nori atvykti ir koncertuoti, – nors tuo metu jau nerengė gastrolių“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo muzikos atlikėjų vadybininkas Lauras Lučiūnas.
Tačiau, anot jo, netrukus buvo gauta užuomina, jog atlikėjui dėl sveikatos jau per sunku leistis į tolimas keliones.
„Sutarėme, kad jei jis vis dėlto nuspręstų atvykti, susisieksime ir ieškosime galimybių surengti šią viešnagę. Gaila, bet tai nenutiko“, – sakė L.Lučiūnas.
