Pradėkime nuo to, ką galbūt nėra labai smagu Lietuvos dainininkams, norintiems į „Euroviziją“. Šio konkurso laimėtojai dažniausiai nepadaro ilgalaikės tarptautinės karjeros, tokios sėkmės galimybė – visiškai minimali. Tačiau šįmet Lietuvoje viešėjusi ukrainietė Džamala gali būti išimtis.
Dar prieš šešerius metus JAV prodiuserių viliota totorė gegužę Stokholme graudžiu kūriniu „1944“ užkariavo tiek simpatijų, kad jos albumą visame pasaulyje suskubo pristatyti įrašų leidybos gigantas „Universal Music“, o tai – jau daugiau, nei pasiekia dauguma „Eurovizijos“ laimėtojų.
Albume – nauji ir ankstesniuose Džamalos diskuose skambėję kūriniai, visi įrašyti anglų kalba. „Euroviziją“ laimėjusi daina apie Krymo totorių Josifo Stalino režimo laikais patirtą siaubą – pati ryškiausia, bet yra kuo žavėtis ir be jos.
Neverta abejoti, operinį vokalą studijavusi moteris – labai gabi dainininkė, čia sugebanti atskleisti visą savo talento grožį. Nuo džiazo ir soulo intonacijų („Hate Love“) iki „disco“ stiliaus („You've Got Me“) ir moderniai skambančių baladžių („Watch Over Me“) – Džamalos balsas taip įtraukia, kad lengva nekreipti dėmesį į netobulą jos anglų kalbos tarimą („netobulą“ – gana švelniai pasakyta).
Įspūdingas ir muzikinis fonas – dažniausiai tai stilinga, rami elektronika, su karais išnyrančiais “drum'n'bass“ elementais, kuri turėtų patikti ir vokiečių grupės „DePhazz“, ir dabar beprotiškai madingo kanadiečio The Weeknd gerbėjams. Kaip jau pastebėjo vienas britų leidinys, Džamalos kūryba – tai protinga popmuzika protingiems žmonėms, kurios šiuo metu tikrai nėra per daug.
Taikliau nepasakysi. Talentas, kokių reta, su ar be „eurovizinių“ fejerverkų. Po „Eurovizijos“ savo koncerte Džamalą išgyrė populiarioji Adele. Ji žino, ką šneka. Nėra priežasčių, dėl kurių Džamalos žvaigždė neturėtų ryškiai šviesti, net ir nutilus triumfo Europos konkurse aidui.
Įvertinimas – 9 iš 10.
Džamalos vaizdo klipas „1944“:
