Jau gruodžio 27-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje vyks išskirtinis Nedos Malūnavičiūtės koncertas „(Ne)eilinė diena rojuje“, kuriame dainininkė pasirodys seniai regėtame amplua. Apie ilgametę draugystę ir darbą su viena ryškiausių Lietuvos muzikančių, kūrybinius labirintus, populiarios dainos sėkmės formulę ir dar daugiau temų – interviu su K.Smoriginu.
– Su Neda koncertuojate ne vienus metus. Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su muzikante ir kaip pradėjote drauge kurti bei koncertuoti?
– Jau negaliu prisiminti, kaip atrodė pirmoji pažintis, nes tai buvo prieš, berods, 25-erius ar net 30 metų. Neda jau tuomet buvo nuostabi muzikantė. Groti drauge pradėjome mano ir O.Ditkovskio siūlymu, kai Neda išgyveno sunkų periodą. Mes paskambinome ir pasiteiravome, ar jai būtų įdomu pagroti su mumis, jos vadybininkas pasakė, kad tai yra išsigelbėjimas; kitokia muzika, kitas žanras. Tiesiog kažkas naujo.
Taigi, taip pradėjome dirbti ir tokiu būdu atsirado „Meilės trikampis“, su kuriuo koncertavome apie 7-erius metus.
– Esate žymus Lietuvos aktorius, režisierius, muzikantas. Manau, pasirenkate, su kuo norite dirbti, o su kuo ne. Kuo Neda kaip atlikėja patraukė Jūsų dėmesį? Juk bendradarbiavimas tęsiasi iki šių dienų.
– Neda – labai profesionali atlikėja, reikli sau ir kitiems. Labai įdomu, kad ji puikiai prigijo ar net, galima sakyti, išlaikė egzaminą dainuodama balades, atlikdama akustinę muziką, nors buvo šaknis įleidusi į džiazą, populiariąją muziką. Akustinės lyrikos žanras jai buvo naujas, tačiau ji turėjo ilgametę patirtį, viską darė su dideliu užsidegimu, todėl „Meilės trikampis“ gyvavo netrumpai.
Labai džiaugiuosi, kad Neda su Olegu atrado vienas kitą, nes mano didelis užimtumas neleidžia dažnai koncertuoti drauge – dabar jie dirba dviese. Aš linkiu jiems sėkmės. Susipažinau su tuo, ką jie daro, tai yra labai gražu, jie vienas kitą papildo ir kai tik bus galimybė pagroti visiems kartu, mielai tai padarysiu.
– Viename interviu Neda minėjo, kad iš Kosto Smorigino ir Olego Ditkovskio mokėsi pajausti kiekvieną tariamą žodį, išmoko, kad ne tik dainavimas, bet ir kalbėjimas muzikoje yra nepaprastai reikšmingi. O ar Jūs pats ko nors išmokote, pasisėmėte idėjų iš Nedos?
– Nežinau, kiek ji iš mūsų išmoko, tai geriau žinoti jai, bet Neda turėjo įgimtą dovaną suprasti tai, ką ji dainuoja. Ji geba tai, ką dainuoja, perteikti ne tik balsu, bet ir emocija, mimika. Gali būti fantastiška vokalistė, bet, jei ji nesupranta dainos logikos, kūrinys tampa bevertis, nes daina vis tik yra pasakojimas.
Neda scenoje neretai pasirodydavo viena, tad, galbūt ji išmoko paklusti bendrai komandai ir įvaldyti žodį. Kiekvienas žodis svarbus: jis išskrido ir nebesugrąžinsi. Dirbant negalima vienam iš kito nieko nepasisemti. Niekada nemąsčiau, kiek aš pasisėmiau iš Nedos, neturėjau progos, tačiau ji nuostabiai valdo vokalą, o aš toli gražu ne vokalistas, tad mane visada žavėjo jos dainavimas.
– Ar jūsų bendradarbiavime būta sunkumų, kūrybinių labirintų ar aklaviečių? O galbūt galima sakyti, kad jūsų trio yra sutvertas vienas kitam?
– Taip pasakyti negalima nei apie „Aktorių trio“, nei apie „Meilės trikampį“. Kliūtys, kurių būta, užstrigimai – kūrybiniai. Kartais nesutapdavo skonis: viena daina patikdavo Nedai, o man ne, arba kuri nors daina patinka Olegui, tačiau ji nežavi Nedos. Būta tik kūrybinių kančių.
Mes esame profesionalai ir labai skirtingi, bet tai yra tik privalumas. Kai atrandame bendrą nuomonę, daina suskamba kur kas įdomiau negu būtų priešingu atveju, jei kas nors būtų nusiteikęs blogai. Sceninių ar juo labiau disciplinos nesutarimų nebuvo, o visa kita – kaip visų žmonių santykiuose.
– Dainuojamoji poezija prieš dešimtmetį ir dabar. Ar matote ženklių skirtumų? Ar pats, bendradarbiaudamas su Neda, neįnešėte naujų vėjų į šį žanrą?
– Aš jau pavargau nuo naujų vėjų, o dabar grįžtu prie ištakų. Viskas eina ratais ir visada, jei reikia pasukti į kairę, aš pasuksiu į dešinę. Reikia pastebėti, kad aš ne dainuojamosios muzikos kūrėjas. Manau, kad žanras, kurį atlieku, yra daina. Šis žanras toks senas... Pradedant nuo lietuvių liaudies sutartinių, buities dainų, lopšinių. Jis egzistuoja daugiau nei kelis šimtus metų tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Tai yra daina. Jei sugula tekstas su muzika, tai yra daina, nes jei yra dainuojamoji poezija, tuomet turi būti ir valgomoji.
„Meilės trikampyje“ skamba autorinės mano ir Olego dainos, taip pat Andriaus Kulikausko, Andriaus Borisevičiaus baladės. Žinoma, jų kompozicijos, interpretacijos yra kitokios nei tada, kai jos buvo atliktos pirmą kartą.
– Projekte „Meilės trikampis“ sužibėjote, kaip sako įvairūs atsiliepimai, recenzijos, kaip trijų labai skirtingų artistų puikus derinys. Ar jūsų trijulėje yra vienas vedlys, lyderis, ar vis tik kiekvienas turite savo stiprybes, kurias kolektyve išnaudojate lygiaverčiai?
– Tiesioginio vedlio nėra. Vadinamuosius administracinius, derinimo dėl koncertų darbus tvarkau aš. Galbūt todėl, kad esu vyriausias (juokiasi), tačiau tiesioginio vedlio, pasikartosiu, nėra. Tiesą sakant, jo niekada ir nereikėjo, nes visi esame labai skirtingi, scenoje esame, muzikuojame daug metų ir vadovo nereikia. Visi esame lygūs, su savo idėjomis ir privalumais. Negana to, aš niekada nedirbau vadovaujančio darbo, apie jį negalvojau ir negalvosiu.
– Jūsų koncertai ypatingi, įdomūs, išskirtiniai. Atėjusieji dainuoja drauge su jumis. Kokia Jūsų dainų, koncertų sėkmės formulė?
– Labai sunku vardą uždirbti, man pavyko per 33-us metus. Labai lengva tą vardą prarasti (juokiasi). Kai atlikėjas yra nuoširdus, tai daro iš visos širdies nepaisydamas, ar daina yra lengvesnė, mažiau harmonizuota ar daugiau, ta daina pasibeldžia į klausytojo širdį. Tai dainos apie žmones, tam tikri pasakojimai, tai teatras, kuris žmogui buvo visą laiką įdomus. Dėl to auditorija nesibaigia ir tikiuosi, niekada nesibaigs, visada bus tų, kurie nori paklausyti nuoširdaus dainavimo, muzikavimo arba žodžių meistrystės. Štai ir visa paslaptis.
– Kokiam klausytojui skirta jūsų kuriama ir atliekama muzika?
– Tiek mano solinių koncertų, tiek „Meilės trikampio“ klausytojų kontingentas įvairus: nuo moksleivio iki vidutinio ar senyvo amžiaus žmogaus. Ne vienas žmogus turi namuose, automobiliuose klauso mūsų kompaktinių plokštelių, klausosi mūsų muzikos ir išeivijoje. Buvau nustebęs, kai kalėjime susirinkusieji mokėjo mano dainas ir jas dainavo drauge, linkėjo sėkmės sakydami: „Telaimina tave Dievas“. Aš paprasčiausiai kuriu žmogui, o nuoširdumas negali būti dirbtinis. Jei darai nuoširdžiai, tai ir darai nuoširdžiai apie tai net negalvodamas.
– Ką toks senųjų dainų populiarumas reiškia pačiam atlikėjui? Ar tai malonu, ar ilgainiui vis dėlto pradeda įgristi, kai žmonės prašo atlikti kelis „etatinius“ kūrinius?
– Čia nieko nepadarysi. Tai yra duoklė ir pats pasirenki tokį kelią. Jeigu aš nesudainuoju „Paukščių“ ar kurios nors kitos žymios dainos, man atleista nebus arba turėsiu paaiškinti, kodėl nenoriu jos šiandien dainuoti. Kartais renkiesi programą ir ją dėlioji taip, kaip norisi ir aš jaučiu, kada tai daryti galima, o kada – ne. Pasirenku sau visišką laisvę bei atsakomybę ir dažniausiai žiūrovas būna patenkintas.
Kartais reikia laiko, kad į tas pačias dainas pažiūrėtum ir dainuotum kitaip. Kai dainuoja trise, tos pačios dainos skamba kitaip nei tada, kai jas atlieka vienas muzikantas. O populiarumas nei vargina, nei trukdo. Tiesiog esi viešas žmogus ir supranti, kad visi tave mato, kažkiek žino, bet aš į tai nekreipiu dėmesio.
– Kokių privalumų suteikia buvimas aktoriumi atliekant savo paties kūrybą?
– Privalumas tame, kad supranti, jog yra didelė atsakomybė išeiti į sceną ir dainos forma papasakoti istoriją. Tai dar viena forma, kurią suradau ir kurią naudoju. Man tas pats, ar vaidinti spektaklyje, kino filme, televizijoje ar dainuoti koncerte.
Visada nešu tokią pačią atsakomybę ir pagarbą žiūrovui, kuris man grąžina emocijas. Kiekvieną kartą prieš koncertą jaudinuosi taip pat, kaip jaudinausi prieš 30 metų. Po koncerto galiu atsipalaiduoti, jaustis laimingas, mažiau laimingas, bet prieš koncertą aš turiu susikaupti, nes tai yra sceninis darbas. Jei išeinu į sceną, aš turiu žmonėms kažką papasakoti, atiduoti, o ne tik gauti, tikėtis, kad man bus viskas atleista, nes esu žymus žmogus. Laikui bėgant atsiranda profesionalumas, o aktorystė jį tik didina.
– Atliekate išskirtinę autorinę muziką, turite savą braižą. Ko muzikoje negalite pakęsti?
– Apie nekokybę net nereikia kalbėti. Nemėgstu lėkštumo. Nėra nieko baisesnio nei lėkštos dainos. Tokiu atveju žmogus kankina save ir žiūrovą. Mėgstu profesionalumą. Atlikėjas gali būti įvaldęs tris akordus, gali mušti taburetę, tačiau, jei jis tai daro su azartu, nuoširdžiai, jei žino, ką nori papasakoti, aš galiu pradėti verkti ar šaukti „Bravo“.
O jei jis tiesiog groja instrumentu, dainuoja apie paukščiukus ir darželius... Tokio lėkštumo negaliu pakęsti. Aš pats tokių dainų neklausau ir man tokie atlikėjai netrukdo, bet yra tam tikrą rūšis žiūrovų, kuriems to reikia.
– Daugelis iki šių dienų mintinai moka ir yra pasiilgę Nedos populiariosios muzikos programos. Kaip jūs vertinate šį dainų repertuarą, Nedos populiariosios muzikos amplua?
– Manau, jog Neda sužibėjo visuose žanruose. Populiariojoje muzikoje sudainavo keletą briliantų, ji neatsiejama nuo džiazo, nes gali laisvai improvizuoti, turi puikų balsinį diapazoną, išskirtinį tembrą. Su manimi ir Olegu atrado dar vieną žanrą, kuriame, mano manymu, atskleidė dar vieną nuostabią savo pusę.
Visur yra briliantų, visur yra nesėkmių, tai normalu. Nedos niekada nesumaišysiu su jokiu kitu atlikėju, nesvarbu, džiazą ar popsą ji atliktų. Tai jau yra svarbu.
