Nuolatinis jo svečias ir atlikėjas buvo šviesios atminties maestro
Vytautas Kernagis. Jis buvo tiek suaugęs su „Anapiliu“, kad greičiau jį
buvo galima pavadinti vienu iš vilos šeimininku.
Penktadienį vakare „Anapilyje“ vėl skambėjo Vytauto Kernagio atliekamos
dainos, publika juokėsi iš jo pokštų. Paskutinį kartą tarp šių sienų
maestro dainavo prieš 12 metų.
Tiesa, šį kartą jis savo dainas atliko iš didžiulio ekrano, kuriame buvo
rodomas vieno jo Vilniaus „Forum Palace“ salėje prieš daugiau nei 15 metų
nufilmuoto solinio koncerto vaizdo įrašas.
Vien tik gitara arba fortepijonu grojančiam V.Kernagiui, kaip ir
kadaise, akordeonu gyvai pritarė jo bendražygis Andrius Kulikauskas,
smuiką virkdė Vytautas Mikeliūnas, gitara akomponavo Gintaras Šulinskas.
Kaip ir „Anapilio“ muzikos klubo laikais sausakimša salė godžiai
klausėsi legendinių V.Kernagio baladžių „Milžinai“, „Purpurinis
vakaras“, „Severiutė“. Balsu pritarė visai Lietuvai žinomiems
šlageriams „Santechnikas iš Ukmergės“, „Kaip gražu miške“.
„Vytautas Kernagis mėgo būti „Anapilyje“ ir čia lyg atsigaudavo“, –
prieš koncertą pasakojo jo sūnus Vytautas Kernagis jaunesnysis, kurio
jaunystė taip pat prabėgo tarp šių sienų.
Būtent „Anapilyje“ maestro sūnus bendravo su savo poeziją čia skaičiusiu
profesoriumi Vytautu Landsbergiu, į koncertą kartą atėjusiu prezidentu
Valdu Adamkumi. Vytautas Kernagis čia pirmą kartą pamatė sūnaus
atsivestą būsimą marčią.
Maestro buvo mėgiamas palangiškių ir kurorto svečių. Jo sūnus pasakojo,
kad atvykęs į Palangą ir sužinojęs, kad bilietų į jo koncertų dar
išpirkta nedaug, Vytautas Kernagis sėsdavo ant dviračio ir važinėdavosi
po kurortą.
Taip jis visiems demonstruodavo, kad V.Kernagis jau Palangoje. To
pakakdavo, kad vakarop visi bilietai būdavo lyg iššluoti.
˙
