Trisdešimt metų populiarus britų duetas „Pet Shop Boys“ jau laikomas tokiu svarbiu, kad Edinburgo universitete šio albumo pasirodymo proga net surengta jo kūrybai skirta dviejų dienų mokslinė konferencija.
Vokalistas Neilas Tennantas ir klavišininkas Chrisas Lowe'as (porą sykių koncertavę ir Vilniuje) garsėja kaip popmuzikos intelektualai, sugebantys į įsimenančias dainas įvelti ir daug gilių užuominų apie istoriją ir literatūrą.
Naujasis albumas „Super“, sukurtas su buvusiu Madonnos, „Take That“ prodiuseriu ir grupės „Zoot Woman“ nariu Stuartu Price'u, tiesa, atrodo ženkliai paprastesnis už tokius dueto šedevrus kaip 1990-ųjų „Behaviour“.
Jei prieš keletą metų „Pet Shop Boys“ linko į svajingą melancholiją (prieštaringai vertintame diske „Elysium“), dabar jie (jau antrame albume iš eilės) ryškiai suka į naktinių klubų pusę. Puikiai paneigdami stereotipą, kad šokių muziką kuria tik jaunikliai – N.Tennantui yra 62-eji.
Greitas tempas, efektingi elektroninės muzikos ritmai, net keliose dainose į antrą planą nustumtas švelnus N.Tennanto balsas – tai patinka ne visiems. Interneto forumuose liejasi gerbėjų pyktis, kad „Pet Shop Boys“ muzika tapo, kaip čia pasakius, ženkliai kvailesnė.
Yra tiesos. Daina „Twenty-something“ pavojingai balansuoja ant klaikiai banalaus popso, kuris mėgstamas Rusijoje, ribos. Tačiau albume yra pakankamai dainų, kurios rodo, kad „Pet Shop Boys“ dar neišbarstė savo išmonės.
Nostalgiška, bet įsimenanti „The Pop Kids“, užburiančios elektroninės baladės „The Dictator Decides“ (apie senstantį diktatorių, kuriam atsibodo valdžia) ir „Sad Robot World“ (apie susvetimėjimą technologijų amžiuje) – lyg priminimas, kad šis duetas vis dar turi poetiško įkvėpimo. Net jei visam albumui jo ir nepakanka.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Vaizdo klipas „Twenty-something“:
