Dar 1980-aisiais debiutavusi grupė, kuri yra didesnio meno projekto „Naujasis Slovėnijos menas“ dalis, gali pasigirti tuo, kas pavyko retam buvusio socialistinio bloko atlikėjui.
„Laibach“ koncertai vyksta Niujorke, Berlyne ir Londone, jos įrašus leidžia garsi britų leidykla „Mute“, jos karjerai skirtos parodos rengiamos galerijose ir muziejuose. Grupė – labai įtakinga elektroninės ir „industrial“ muzikos scenoje, vienais svarbiausių įkvėpėjų šiuos slovėnus vadina ne vieną idėją nuo jų akivaizdžiai nusirašę populiarieji vokiečiai „Rammstein“.
Nuo pat karjeros pradžios „Laibach“ provokuoja ėjimais, kurie kelia daug diskusijų, o kartais – ir pasipiktinimo.
Apie tamsias aistras, totalitarizmą, neišvengiamą kapitalistinių Vakarų griūtį ironiškas dainas kuriantys „Laibach“, flirtuojantys su nacių simbolika, yra ne sykį susidūrę su cenzūra. Gimtojoje Slovėnijoje, kuri tuo metu dar buvo Jugoslavijos dalis, jiems trejus metus buvo uždrausta koncertuoti, o ir Vakarų Europoje publika ne visada supranta, kada „Laibach“ kalba rimtai, o kada – ironizuoja.
Užuominos į vokiškus maršus ir tekstai apie „barbarus iš Rytų, kurie ateis ir sugriaus Disneilendą“, raginimai Vokietijai atsitiesti ir pamiršti gėdą – visa tai grupei uždirbo kaltinimų, kad ji simpatizuoja ir radikalioms dešiniosioms, ir radikalioms kairiosioms idėjoms. Nors akivaizdu, kad grupės kūryba – juoduoju humoru aplaistyta meninė provokacija.
Patys „Laibach“ iš to tik juokiasi: „Mes esame fašistai tiek, kiek Adolfas Hitleris buvo dailininkas“.
Gimtinėje grupė – muzikos scenos pasididžiavimas. Netrukus bus surengtas „Laibach“ koncertas su Slovėnijos radijo ir televizijos orkestru, grupė jau seniai laikoma savo šalies muzikiniu simboliu.
Prieš metus grupė net sugebėjo surengti koncertus Šiaurės Korėjoje – panašu, kad šios šalies cenzoriams patiko grupės kai kuriose dainose skleidžiama Vakarų pasaulio kritika.
Lietuvoje paskelbus apie jos vizitą, nekilo jokių problemų – kaip prisipažino festivalio rengėjas Ugnius Liogė, jį tai net kiek nustebino.
„Kita vertus, ši grupė koncertuoja Vokietijoje ir ten rodo nacistinių laikų filmų ištraukas. Šalyje, kur ši tema itin jautri. Ten irgi niekas nedraudžia jiems koncertuoti“, – sakė festivalio organizatorius.
Vyresnės kartos melomanams ši grupė – puikiai žinoma, tad tikriausiai buvo tikimasi, kad nemažai jų į Dūburio saloje surengtą festivalį atvyks būtent dėl jos.
Panašu, kad tai nenutiko – festivalio žiūrovų dėl „Laibach“ viešnagės nepadaugėjo, tačiau tie, kurie atvyko, pamatė išties įsimintiną šou.
Muzikantai garsėja griežtu įvaizdžiu – nuotraukoms pozuoja tik su sceniniais kostiumais, kurie primena uniformas, retai dalina interviu, nesifotografuoja su gerbėjais.
Tačiau dar penktadienį atvykę ir Utenoje apsistoję slovėnai festivalio rengėjams paliko labai paprastų ir draugiškų žmonių įspūdį – juos ypač nudžiugino netoli nakvynės namų esantis žirgynas ir galimybė paglostyti žirgus.
Į sceną apie pirmą valandą nakties žengusių „Laibach“ vizitinė kortelė – rūsčiu žvilgsniu žiūrovus hipnotizuojantis vokalistas Milanas Frasas, žemu balsu labiau kalbantis, o ne dainuojantis kūrinių tekstus.
Visi muzikantai scenoje – beveik nejudantys iš savo vietų, pasirodymo efektą sustiprina įspūdingos vaizdo projekcijos, kuriose yra ir kai kam nerimą keliančių vaizdų.
Ironiško atsiribojimo nuo publikos įspūdį sustiprina bendravimas su žiūrovais – tarp dainų scena užtemsta, pasigirsta balsas iš kompiuterio, tariantis įrašytas frazes.
Tokias kaip „labas Europa, labas Atėnai“ („Laibach“ specialiai kiekviename mieste prisistato esantys ne ten, kur iš tiesų yra), „padarykite triukšmo“, „jūs – pati geriausia publika“ ir net „jokių „sieg heil“.
Raginimas nerodyti fašistinių saliutų – dar viena ironiška užuomina į „Laibach“ reputaciją, kurią grupė Dūburio saloje priminė su kaupu.
Ypač – per kūrinį „Opus Dei“, kuris yra didingo maršo ritmu sugrota grupės „Opus“ daina „Live Is Life“.
Skambant jai, ekrane porą minučių sukosi didžiulė svastika, kuri ten pat šmėžavo ir anksčiau – rodant kadrus iš senų vokiškų filmų.
Kitame koncerto epizode ekrane šmėžavo ir pornografiniai vaizdai – iš arti rodoma oralinio sekso scena.
Nuo senesnių kūrinių „God Is God“, „Ballad Of A Thin Man“ (žadą atimanti Bobo Dylano dainos versija), uraganiško šokių himno „Tanz Mit Laibach“ iki naujausio albumo „Spectre“ kūrinių – per 110 koncerto minučių grupė nė sykio neprarado publikos dėmesio.
„Labai įspūdingas koncertas“, – pripažino specialiai dėl „Laibach“ į festivalį atvažiavęs, prie pat scenos visą koncertą linksminęsis grupės „Lemon Joy“ lyderis Igoris Kofas.
Iš esmės „Laibach“ kūryba yra teatrališki lozungai, dėstomi pagal „kabinančius“ elektroninius ritmus. „Jūs būsit asimiliuoti“, „Europa griūva“ – šie šūkiai patiko ne visiems, pasigirdo ir šūksnių „tikrai ne“.
Ironija taškėsi į kairę ir dešinę – skambant miuziklo „Muzikos garsai“ kūriniui „My Favorite Things“, ekrane skraidė sriubos skardinės ir Šiaurės Korėjos simboliką primenantys animaciniai vaizdai.
Koncertui pasibaigus, žiūrovai porą minučių skandavo „pakartot“, tačiau atsisveikindami „Laibach“ tik kukliai šyptelėjo ir į sceną nebegrįžo.
Jų šou stebėjęs U.Liogė neslėpė, kad ši slovėnų grupė buvo vienas brangiausių pirkinių per visą festivalio istoriją – ir sakė koncertu nenusivylęs.
Devynioliktą sykį surengtas festivalis „Mėnuo Juodaragis“ šįmet persikraustė į naują vietą – kadangi pamėgat Zaraso ežero sala buvo užimta vandens sporto varžybų, teko renginį perkelti į už 20 kilometrų esančią Dūburio ežero salą.
Po šio festivalio pasigirdo kalbų, kad čia jis turėtų ir likti – erdvi nauja vieta labai patiko jo žiūrovams.
„Visi taip sako, bet žiūrėsime. Čia rengti festivalį sudėtingiau – reikia galingų elektros generatorių, įvažiavimas į salą nėra asfaltuotas, jei lytų, būtų problemų. Bet dar neapsisprendėme, kur bus kitas festivalis“, – sakė U.Liogė.
