Kai šiam vyrui buvo dvidešimt, jis svajojo apie operos dainininko karjerą, tačiau viską aukštyn kojom apvertė aistra apdulkėjusioms senoms plokštelėms.
Berlyno menų universitete studijavęs Maxas su bendramoksliais 1986-aisiais subūrė „Palast Orchester“ – orkestrą, kuris iš senų, blusų turguose surankiotų natų pradėjo repetuoti tarpukario Vokietijos kabaretų dainas.
Po metų grupė debiutavo vieno Berlyno teatro vestibiulyje. Kiek netikėtai jos pasirodymas taip patiko publikai, kad dauguma žiūrovų per pertrauką taip ir nebegrįžo į pagrindinę salę, kur grojo kur kas labiau žinomas orkestras.
Tai prasidėjo kaip pokštas – smokingu pasidabinęs, plaukus geliu sutepęs M.Raabe atrodo kaip tikras trečiojo dešimtmečio Vokietijos puošeiva, manieringai kalba tarp dainų ir su savo bendraminčiais daro viską, kad žiūrovus mintimis perkeltų į tuos senus laikus.
Vokiškai kalbančių šalių publika kabliuką giliai prarijo per kelerius metus – „Palast Orchester“ pradėjo rengti per šimtą pasirodymų kasmet Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje.
Į dar platesnius vandenis orkestras išplaukė praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai įrašė albumų seriją „Superhits“, kurioje senovišku kabareto stiliumi atliko Britney Spears, Tomo Joneso, Robbie Williamso, „Queen“, ABBA ir kitų garsių atlikėjų hitus.
Tai buvo beprotiškai linksma ir juokinga – „Palast Orchester“ netrukus jau buvo kviečiamas gastroliuoti JAV ir Azijoje, Vienos (Austrija) festivalyje į grupės koncertą atėjo 40 tūkstančių žiūrovų, M.Raabe su orkestru tapo nuolatiniais populiariausių TV laidų svečiais.
Šią grupę groti savo vestuvėse su burleskos šokėja Dita Von Teese 2005-aisiais netgi pasikvietė skandalingasis amerikiečių rokeris Marilyn Mansonas – labai susidomėjęs tarpukario Vokietijos menu ir estetika.
Santuoka nutrūko po poros metų, tačiau M.Raabe iki šiol sulaukia daugybės klausimų apie tą vakarą.
„Palast Orchester“ lyderis jau spėjo palikti pėdsaką ir kine bei teatre – pavyzdžiui, muzikiniame spektaklyje „Opera už tris skatikus“ ir kino filme „Nenugalimasis“, sukurtame garsaus režisieriaus Wernerio Herzogo.
Rugsėjo 15-ąją „Palast Orchester“ kelionę į praeitį rengia Lietuvoje – surengs koncertą Vilniaus Kongresų rūmuose.
Artėjant kelionei Vokietijos žvaigždė M.Raabe davė interviu „TV antenai“.
– Lietuvoje vyks vienas pirmųjų jūsų naujo pasaulinio turo koncertų. Esate įrašęs daugybę dainų angliškai ir vokiškai, ką girdėsime Vilniuje?
– Didelė programos dalis – trečiojo ir ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečių vokiška muzika. Tačiau prieš keliolika metų mes išleidome porą albumų, kuriuose juokais tuo senovišku stiliumi sugrojome popmuzikos hitus.
Kaip įsitikinau Latvijoje, kur jau esame koncertavę, šioje Europos dalyje mes geriausiai žinomi būtent dėl tos humoristinės programos.
Todėl, žinoma, bus ir tų pokštų – pavyzdžiui, B.Spears daina „Oops... I Did It Again“ ar T.Joneso „Sex Bomb“.
Pusė programos bus anglų, pusė – vokiečių kalba. Bet tarp dainų aš visada paaiškinu, apie ką jos, todėl ir nemokėdami vokiškai drąsiai galite eiti į mūsų koncertą.
Į Lietuvą atvyksime po koncertų Šiaurės Europoje. Kaip visada, scenoje mūsų – trylika, orkestras groja saksofonais, trimitais, smuiku. Smuikininkė – vienintelė dama mūsų grupėje.
Reikia pabrėžti, kad šis koncertas – pirmiausia pramoga. Mes visada stengiamės, kad žiūrovams būtų linksma. Daug humoro, ironijos – ir dainose, ir mūsų elgesyje. Žiūrovams nereikia ruoštis, gilintis iš anksto – ateikite gerai nusiteikę, visu kitu pasirūpinsime mes.
– Kai kurie jūsų pasirodymų epizodai beprotiškai juokingi, tačiau visada dainuojate akmeniniu, abejingu veidu. Ar būna akimirkų, kai pats vos susilaikote nekvatojęs?
– Nesusilaikau, kai kas nors būna ne taip – muzikantai suklysta ar panašiai.
Man patinka scenoje būti juokingam, bet nepatinka juoktis iš savo paties pokštų. Juokingiausia yra juokauti ir to nerodyti.
– Kaip jūs apskritai susidomėjote retro stiliumi?
– Negaliu paminėti konkrečios akimirkos, kai tuo susižavėjau. Kai buvau vaikas, per radiją girdėdavau laidą, kurioje kolekcininkai transliuodavo trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių muzikos įrašus.
Be to, žavėjausi senais vaidybiniais ir animaciniais filmais – atkreipkite dėmesį, kone visuose juose skamba orkestras.
– Gerbėjai turbūt įsivaizduoja, kad namuose klausotės muzikos iš senų gramofono plokštelių ir visada rengiatės senamadiškai. Ar turite bent vienus džinsus?
– Kai prabundu ir išsivalau dantis, iškart apsivelku fraką. (Juokiasi.) Juokingiausia, kad džinsų iš tiesų neturiu. Paskutinį sykį turėjau, kai man buvo šešiolika. Bet ne dėl to, kad negražu, tiesiog nepraktiška. Vasarą su jais per karšta, žiemą – per šalta.
Nemanau, kad džinsai – jaunatviškumo ar madingumo požymis. Gali būti aštuoniasdešimties ir juos mūvėti.
Lygiai taip pat niekada nedėviu sportinių marškinėlių, neaviu sportinių batelių laisvalaikiu. Ne, jie skirti sportui. Nesu snobas, tiesiog man negražu, kai į gatvę einama su sportiniais rūbais.
– Kostiumus jums siuva dizaineris?
– Dalį sceninių drabužių – taip, bet smokingus perku parduotuvėse. Pavyzdžiui, dabartinį nusipirkau Londone. Kasdieniai mano drabužiai – irgi iš parduotuvių.
Kiek sceninių kostiumų turiu? Keletą, bet ne itin daug. Neturiu jokios kolekcijos.
– Grojote daugybėje prestižinių vietų – pavyzdžiui, „Carnegie Hall“ salėje Niujorke. Kuriuo karjeros pasiekimu labiausiai didžiuojatės?
– „Didžiuotis“ – turiu pasakyti, kad šio žodžio mano žodyne nėra. Kai prasidėjo „Palast Orchester“, mes buvome studentai, tai buvo mūsų asmeninis pomėgis. Esu dėkingas, kad tris dešimtmečius galime tai daryti, uždirbti iš to pinigų ir pragyventi.
Esu laimingas, keliauti po pasaulį yra didelė dovana. Nors nėra dovana kasnakt miegoti vis kitame viešbutyje. Nekenčiu to, bet galimybė pamatyti daugybę įdomių šalių viską atperka.
Nereikia net ir į užsienį dairytis – Vokietijoje daugybė žmonių beveik nieko nežino apie savo šalį. O aš išmaišęs net ir mažiausius miestelius.
– Grojote Marilyn Mansono vestuvėse. Žinant jo įvaizdį, galima spėti, kad tai buvo keistoka šventė?
– Žmonės dažnai to neįtaria, bet jis – labai mielas, kuklus, malonus žmogus. Jo įvaizdis – visai kitoks.
Taip, tos vestuvės buvo neįprastos, labiau priminė Helovino šventę. Nuvykome į pilį Airijoje, kur vyko vestuvės (ji priklauso garsiam Vokietijos menininkui Gottfriedui Helnweinui. – Red.), parepetavome, susipažinome su jaunaisiais.
Man įsiminė, kad net ir ankstyvą popietę, kai šventė dar nebuvo prasidėjusi, Marilyn Mansonas jau buvo su ryškiu makiažu – niekada nemačiau jo be grimo. Kaip ir jo žmonos. Man tai pasirodė kiek neįprasta.
Bet jis – tikras džentelmenas, turi puikų humoro jausmą. Vakaras buvo smagus – nors mus tik pasamdė kaip muzikantus, bet po koncerto pakvietė linksmintis kartu su visais tais garsiais žmonėmis. Po kiek laiko vėl išsitraukėme instrumentus – ir mums grojant Marilyn Mansonas šoko fokstrotą. Vaizdas, kurį sunku nupasakoti. (Juokiasi.)
– Gaila, kad internete nėra įrašo.
– Ne, nedrįsau filmuoti, bet, patikėkite, mano mintyse iki šiol stovi tas vaizdas.
– Jei 1987-aisiais, kai įvyko pirmasis „Palast Orchester“ koncertas, kas būtų pasakęs, kad 2016-aisiais orkestras vis dar gyvuos, būtumėte tuo patikėjęs?
– Ne, jokiais būdais. Maniau, kad grosime tol, kol visi pabaigsime mokslus. Tada aš eisiu dainuoti į operą, o kiti įsidarbins orkestruose, radijo ritmo grupėse.
Ėjome mažyčiais žingsniais, iš pradžių sukėlėme susidomėjimą Vokietijoje, po to – Austrijoje, o tada surengėme pirmąjį koncertą Olandijoje. Jis buvo labai sėkmingas, o tai man sukėlė intrigą.
Kaip visi žino, olandai nemėgsta vokiečių. Labai. Bet mūsų koncertas olandams patiko. Pamaniau: jei mums pasisekė čia, gali pasisekti bet kur. Štai tada ir pajutau, kad čia gali būti rimtesnis reikalas, nei aš tikėjausi.
– Vaidinote teatre, atlikote epizodinius vaidmenis filmuose. Ar turite ambicijų toliau siekti aktoriaus karjeros?
– Matote, visa tai nutiko atsitiktinai – tiesiog atsirasdavo pasiūlymas. Niekada nesiveržiau būti viename ar kitame spektaklyje ar filme.
Neturiu jokios strategijos ar plano – tiesiog esu atviras pasiūlymams ir laukiu, ką atneš gyvenimas.
– Ar būtų teisinga sakyti, kad dažniausiai namie pats klausotės prieš šimtmetį ir seniau sukurtos muzikos?
– Beveik taip, daugiausia klausausi klasikos, labai patinka smuikininkų, violončelininkų įrašai.
Bet pernai ėjau į „The Rolling Stones“ šou, prieš mėnesį buvau Paulo McCartney koncerte Berlyne, o prieš porą savaičių – trankiosios vokiečių grupės „Rammstein“ pasirodyme.
Daug kas nustemba, kai išgirsta, kad esu „Rammstein“ gerbėjas. Bet jos muzikoje yra labai daug tamsaus humoro ir ironijos, o man tai labai patinka. Manau, kad šiuo požiūriu mūsų grupės panašios.
„Palast Orchester“ atliekamas Britney Spears hitas „Oops.. I Did It Again“:
