Maždaug – „užteks tų milijonų sąskaitoje, noriu, kad mane rimtai vertintų“. Po ketverių metų naują albumą išleidusi Rihanna, panašu, pasiekė būtent šią stadiją.
Aštuntasis jos albumas „Anti“ smarkiai skiriasi nuo keleto ankstesnių – yra kur kas už juos įdomesnis. Jos balsas, žinoma, ir toliau yra kaip austrės ar krevetės – arba patinka, arba erzina taip, kad negali net pažiūrėti į tą pusę. Bet su juo viskas aišku, jį girdėjo visi, kas per pastaruosius dešimt metų domėjosi popmuzika, jis niekuo nepasikeitė – toks pats jausmingas ir šiek tiek „per nosį“.
Pasikeitė muzika – pavyzdžiui, šiame albume nėra nė vieno greito tempo, linksmo kūrinio. Ankstesnis flirtas su šiuolaikine elektronine šokių muzika visiškai išgaravo, jo vietą užėmė ritmenbliuzas ir soulas.
Pirmoje albumo pusėje, pavyzdžiui, su reperiu Drake'u įrašytoje dainoje „Work“, yra daug modernių garsų ir neįprastų sprendimų, bet vėliau muzika pasisuka į tradicijas – pavyzdžiui, baladės „Neverending“ ar „Close To You“ galėjo būti įrašytos kad ir prieš 20 metų.
Apie nepavykusius santykius su vyrais, narkotikus, nusivylimą dainuojanti Rihanna šį albumą tikriausiai kūrė naktimis – bent jau klausytis tikrai labiausiai tinka šiuo paros metu. Jei šis albumas sukurtas iš širdies, Rihanna atrodo nuo visko pavargusi ir trokštanti įsimylėti. Tačiau tokia būsena (arba bent vaidmuo) jai puikiai tinka – tai kol kas bene įtaigiausias jos albumas.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Rihannos vaizdo klipas „Needed Me“:
