Devynios grupės, kurias verta pamatyti festivalyje „Devilstone“

Festivalis „Devilstone“ pristato devynetą būtent tokių grupių, kurias renginio programoje verta apsibraukti taip pat ryškiai, kaip ir „Behemoth“, „The Soft Moon“, „Uncle Acid & The Deadbeats“ ar „Napalm Death“.

„Noise“, pasirodo, gali būti puikus garso takelis meilės istorijoms. Būtent tokioms, kokias pasakoja danai „The Entrepreneurs“ – talpinančioms ir svajingas melodijas, ir energingą pankišką ritmą. Tačiau skandinaviška romantika beveik niekuomet nėra pernelyg rimta ir dramatiška. Tokia ji ir jaunųjų „The Entrepreneurs“ kūryboje – kiek melancholiška, tačiau lengva ir skaidri. Ir, žinoma, su perregimu „noise“ apdangalu, kad nebūtų per saldu.

„The Entrepreneurs“ kūryboje „noise“ ir „post punk“ sudaro smagią ir sąlyginai lengvą kombinaciją. Tačiau panašiai formulei patekus į amerikiečių „A Place To Bury Strangers“ rankas, įvyksta bene priešinga cheminė reakcija. Ant „post punk“ ritmų balansuojama tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus nukrečia aukštų dažnių įtampa, „shoegaze‘inį“ svajingumą čia pat suniokoja niūrus vokalas, o vinis į nekaltos romantikos karstą sukala negailestingai greiti ritmai.

Retro psichodelika ir suomių rokeriai – gal ir įtartinai skambantis derinys, tačiau pasigirdus pirmiesiems „Death Hawks“ akordams, ironiška šypsena kaipmat išgaruoja. „Death Hawks“ kūriniai – tai ir energija, menanti „heavy metal“ ištakas, ir elegantiškos saksofono improvizacijos, ir šamaniški ritmai bei daugiasluoksnis nenutrūksiantis pulsavimas.

Paslaptingieji estai „Holy Motors“ kviečia užsimerkti ir kartu pažiūrėti sapną apie kaubojus kosmose. Sapno vedlys – plaukiantis vokalistės balsas bei virpantis gitarų rūkas. Sapnas toks ryškus ir įtraukiantis, kad iš jo gali nesinorėti pabusti.

„Mantar“ Nėra tokio sapno, kurio neišsklaidytų brutalusis vokiečių duetas „Mantar“. Tiesa, grupė nevengia numesti ir melodingesnį „kaulą“, tačiau jį kaipmat sutrupina masyvioji „hardcore“, „black“ ir „sludge“ trejybė.

„Lost In Kiev“

Jei postrokas nori būti aktualus 2016 m., jis turi būti išskirtinis. Kijeve pasimetę prancūzai patenka būtent į šią kategoriją. „Lost In Kiev“ išlaiko postroko dinamiką, tačiau įtampa nepaleidžia jau nuo pirmų akordų – ką jau kalbėti apie beveik „postmetališkas“ kulminacijas, kurios nusileidžia iš jau apniukusio dangaus. Jei „Maybeshewill“ pasirodymas pernai prišaukė gaivų ir saulės nutviekstą lietų, tai „Lost In Kiev“ turėtų atskraidinti grakštų, bet negailestingą uraganą.

„Lost In Kiev“ priveda iki pat skardžio krašto pasigrožėti saulėlydžiu, o „Beaten To Death“ nuo jo be ceremonijų nustumia. Net jei grindcore ir death chaosą išdrįsta pertraukti harmoningesni sąskambiai, norvegai kaipmat susigriebia ir vėl įtraukia į patį „moshpito“ epicentrą.

Atmosferiška, bet ritmiška, plaukianti, bet gergždžianti instrumentinė elektronika. Jei „The Doors“ į savo mėlynąjį autobusiuką pasivažinėti pakviestų merginas iš „Girl, Interrupted“, po kelionės iš jo išliptų ne kas kitas kaip britai „Esben and the Witch“.

„Frank Fitts“ rokas yra būtent toks, kurį galėtų transliuoti MTV, jei tebetransliuotų kokybišką alternatyvą. Jaunųjų lietuvių kūrybą galima apibūdinti ir kaip isterišką „indie“, ir kaip neįpareigojantį „grunge“ su įtraukiančiais priedainiais. Bet kuriuo atveju tai yra kaip tik tas paprastas, veržlus ir šiuolaikiškas rokas, kurio jau seniai reikėjo lietuviškai alternatyviajai scenai.

„Devilstone“ festivalis vyks liepos 14–17 d. Anykščiuose. Per keturias dienas keturiose scenose pasirodys 35 atlikėjai – alternatyvios, roko ir ekstremalios muzikos grupės ir keletas DJ iš Europos ir atokesnių pasaulio kraštų, išskiriant ir aktualiausius kūrėjus iš šių dienų Lietuvos alternatyviosios scenos.