Ji mėgsta dainuoti basa, vilkėti hipiškas sukneles ir visiškai nesuka galvos, kas ką apie ją pamanys. J.Stone yra laimėjusi „Grammy“ statulėlę, 2005-aisiais pelniusi Britų muzikos apdovanojimą kaip geriausia šalies atlikėja. Būdama vos trylikos ji buvo pastebėta BBC televizijos talentų šou, o sulaukusi šešiolikos išleido pirmą albumą „The Soul Sessions vol.1“, kuris buvo parduotas 5 milijonų egzempliorių tiražu.
Galingas balsas, aistra, meilė soulo ir ritmenbliuzo muzikai Joss pavertė pasauline žvaigžde, su kuria koncertavo ir ryškiausi muzikos veteranai. „The Rolling Stones“ vokalistas Mickas Jaggeris ir „Eurythmics“ narys Dave’as A.Stewartas kartu su J.Stone netgi sukūrė grupę „SuperHeavy“.
Prieš keletą metų paskelbtame turtingiausių britų atlikėjų, dar nesulaukusių trisdešimties, sąraše Joss atsidūrė penktoje vietoje – jau tada buvo užsidirbusi per 10 milijonų svarų sterlingų.
Ji dainavo su legendiniu Stevie Wonderiu ir aistringuoju Ricky Martinu, vaidino keliuose kino filmuose (tarp jų – populiarioje fantastinėje juostoje „Eragonas“). Nepaisydama užgriuvusio populiarumo, ši jauna moteris neatrodo įsikibusi šlovės – drąsiai eksperimentuoja su stiliumi, nutraukia sutartis su stambiomis įrašų leidyklomis ir kiekviename žingsnyje skelbia, kad svarbiausia jai – kūrybos laisvė.
Pernai ji dėmesį patraukė dviem žingsniais. Pirmasis – dainininkė nuoga nusifotografavo gyvūnų teises ginančios organizacijos PETA plakatui. Su ašaromis akyse ir piešiniu ant kūno, primenančiu krokodilo odą. Vaizdas, kurio lengvai nepamirši.
Antrasis – išleidusi albumą „Water For Your Soul“ leidosi į gastroles, per kurias pažadėjo aplankyti visas pasaulio šalis.
Daug kas tuo nepatikėjo, bet britė kol kas sėkmingai vykdo savo planą. Netrukus ateis ir Lietuvos eilė – į Vilnių hitų „Super Duper Love“ ir „You Had Me“ atlikėja atvyks liepos 12-ąją ir surengs koncertą LDK Valdovų rūmuose.
Artėjant šiai kelionei J.Stone „TV antenai“ papasakojo apie savo ambicingą sumanymą, ir ne tik apie jį.
„Į Vilnių atvykstu dėl ypatingo tikslo – kelionės po visą pasaulį. Beveik nieko nežinau apie Lietuvą, tai ir yra visas įdomumas. Ką turėčiau žinoti? Jūs gerai žaidžiate krepšinį. Ir turite paminklą Frankui Zappai? Geras, vadinasi, jūs šiek tiek išprotėję, kaip ir aš“, – juokdamasi pokalbį pradėjo Joss.
– Nusprendėte koncertuodama aplankyti visas pasaulio šalis. Kaip atsirado ši neįprasta idėja?
– Tai nutiko Japonijoje. Dainavau festivalyje „Fuji Rock“, kuris vyksta aukštai kalnuose, ten reikia ilgai važiuoti automobiliu. Įspūdinga, stebuklinga vieta, nuostabus kraštovaizdis. Ten jautiesi taip, lyg būtum pakilęs į kosminį laivą.
Žmonės, kalba, kultūra – ten viskas stipriai skiriasi nuo to, ką buvau mačiusi iki tol. Pavyzdžiui, jie ėjo iš proto skambant dainoms, bet, vos tik praverdavau burną norėdama ką nors pasakyti, stodavo mirtina tyla.
Pamaniau – oho, kaip keista. Ir tada šovė mintis – jei muzika galėjo atnešti mane čia, padėti būti suprastai, tai muzika mane gali nublokšti bet kur.
Paklausiau savo vadybininko: o kas nors yra surengęs gastroles, per kurias grojo visose pasaulio šalyse? Pasirodo, ne.
Pamaniau, kad noriu būti pirma, kuri tai padarys.
– Kiek šalių taip jau aplankėte?
– 63. Iš viso ketinu aplankyti 204. Vadinasi, dar nė neįpusėjau. Planuoju, kad ši kelionė truks iki 2018-ųjų.
– Yra šalių, kuriose jums tiesiog neįmanoma apsilankyti, nors norėtumėte?
– Ne, nėra. Yra sakančių, kad mano planas neįmanomas, bet jei šalyje yra žmonių, galima ten nuvykti ir pagroti. Toks mano požiūris.
Yra šalių, į kurias mane ragino nevykti. Pavyzdžiui, Venesuela, kurioje labai neramu. Sakė, kad ten dabar nevyksta koncertai, nesaugu, geriau nekišti nosies.
O aš ten nuvykau ir surengiau vieną geriausių koncertų, kokius esu grojusi.
Žinoma, teko pasisamdyti daug apsaugos, mačiau, kad ten būti gana pavojinga.
Arba, pavyzdžiui, Hondūras. Ten irgi grojau, nors daugelio šalių valdžia dėl didelio nusikalstamumo savo piliečiams nerekomenduoja ten vykti.
Supratau, kad kiekvienoje šalyje yra vietų, į kurias geriau neiti, bet yra ir tokių, kur gana saugu.
Net Sirijoje yra zonų, kuriose galima koncertuoti. Tiesiog reikia viską tinkamai sudėlioti.
– O, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje?
– Kad ir kaip būtų keista, net ir ten galima. Yra zonų, į kurias ta šalis įsileidžia užsieniečius. Netikėjau, kad tai įmanoma, bet turiu bičiulį didžėjų, kuris sugebėjo surengti pasirodymą.
Žinoma, ten nesijauti laisvai, esi kontroliuojamas, bet vis tiek dainuoji vietiniams žmonėms. O tai ir yra mano tikslas.
Net ir Antarktida – ten yra žmonių. Jei ten yra žmonių, galiu ten nuvykti ir dainuoti. Kartoju: nėra nieko neįmanoma.
– Bet juk kai kuriose šalyse žmonės nė neįsivaizduoja, kas jūs tokia.
– Ir tai man labai patinka. Esu tik dainininkė, nesijaučiu esanti žvaigždė, smagu atsidurti aplinkoje, kurioje manęs nepažįsta.
Žinote, kas suknistai keista? Pavyzdžiui, buvau Butane. Labai graži vieta. Mane nuvežė į šventyklą, susipažinau su budistų vienuoliais. Jų vyriausiasis dvasininkas neturėjo žalio supratimo, kas aš. Kai kažkas pasakė, kad esu įžymybė, jis iškart užsimanė asmenukės su manimi.
Jei vienuolis nori nusifotografuoti su popžvaigžde, tai daug ką pasako apie žmonijos būklę.
Ir tai pasitaikė daug kartų. Žmonės prieidavo ir sakydavo: nesu girdėjęs nė vienos tavo dainos, bet tu garsi, gal galime nusifotografuoti?
Žmonės jaučia tokią didelę populiarumo ir šlovės trauką. Man tai atstumiantis dalykas.
Svajoju groti ten, kur mane priims tiesiog kaip paprastą žmogų. Kažkur, kur po koncerto galėčiau ramiai nueiti į barą alaus. Savo šalyje negaliu to padaryti, bet, tikiuosi, Afrikoje bus būtent taip.
Arba Pakistane – turbūt ten irgi niekas manęs nepažins. Tiesa, ten tikriausiai aludėse nepasėdėsi. (Juokiasi.)
– Išgarsėjote labai anksti. Kaip tai paveikė jūsų asmenybę?
– Dainavimas – įdomus darbas. Jokio kito neturėjau. Nuo paauglystės užgriuvo daugybė reikalų ir iššūkių, todėl išmokau būti darbšti.
Turbūt taip būtų nutikę ir su kitokiu darbu – tėvai mane išmokė gerbti darbą ir skirti jam visas jėgas.
– Esate svarsčiusi, ką dar galėtumėte veikti?
– Taip. Ir tai yra viena šių koncertų priežasčių. Keliaudama per pasaulį stengiuosi kuo daugiau bendrauti su vietos gyventojais, perprasti jų mąstymą, kasdienius rūpesčius. Taip pat – darbus, su mintimi, kad kažkuris jų galėtų mane įkvėpti.
Pavyzdžiui, Barselonoje lankiausi sunkiai sergančių vaikų ligoninėje. Ten ateina profesionalūs aktoriai ir dirba klounais, dainuoja vaikams, pasakoja linksmas istorijas. Vaikų veidai nušvinta, nors jie kenčia nemenką skausmą.
Man tai pasirodė svarbus ir reikšmingas darbas. Galėčiau įsivaizduoti save, jį atliekančią.
– Ruošdama dainas savo naujausiam albumui „Water For Your Soul“ kelis mėnesius po Europą keliavote nameliu ant ratų. Tai reiškia, kad netrokštate prabangos ir penkių žvaigždučių viešbučių?
– Būtent. Kaip ir daugeliui žmonių, man reikia tik trupučio pinigų kišenėje. Ir šilto megztinio. Nekenčiu, kai šalta. To tai tikrai negaliu pakęsti. Jei man šilta, aš patenkinta. (Juokiasi.)
– Norite pasakyti, niekada nesate pirkusi prabangių niekučių vien todėl, kad galite sau tai leisti?
– Ne, man regis, niekada nebuvo tokių minčių. Žmonės skirtingi. Man smagu, kad galiu sau leisti paatostogauti ir nesukti galvos dėl pinigų. Galėčiau nusipirkti brangų automobilį, bet nejaučiu noro ar poreikio.
Man, pavyzdžiui, šiuo metu labiausiai patinka mano sodas, mėgstu pirkti jam augalus. Dar mėgstu kepti pyragus ir vaikščioti su šunimi. Tai nėra brangu.
Jei mano aistra būtų deimantai, tektų uždirbti sup...tai dideles sumas. Bet mano aistra nėra deimantai.
– 2011-aisiais prie jūsų namų buvo suimti du vyrai, kurie planavo jus apiplėšti ir nužudyti. Jie atsidūrė kalėjime. Ar po tokių įvykių įmanoma jaustis saugiai?
– Žinoma, tai sukėlė traumą. Keletą metų stengiausi negalvoti apie tai. Visa ta istorija man atrodė neįtikėtinai absurdiška. Ir dabar stengiuosi negalvoti, nes tai gali išvesti iš proto.
Paskui pamaniau, kad atsarga gėdos nedaro. Todėl nusipirkau tvirtas duris su labai tvirta spyna.
Nors gyvenu viena, laimė, aplink mane visada sukasi draugai, jie dažnai lieka nakvoti. Turiu draugų, kurie yra stiprūs kaip jaučiai. Šalia jų jaučiuosi ramiau.
– Esate dainavusi su M.Jaggeriu, Rodu Stewartu, Jamesu Brownu ir kitomis muzikos legendomis. Kokį geriausią patarimų iš jų esate gavusi?
– M.Jaggeris liepė dainuojant nelakstyti po sceną ir ramiai stovėti vienoje vietoje. Juokinga, ne? Žmogus, kuris pats visą laiką laksto.
Garsi gospelų dainininkė Mavis Staples patarė į burną įsidėti medaus ir gargaliuoti, o atlikėja Cyndi Lauper – ant liežuvio galo užsidėti švitrinio popieriaus gabaliuką, iškišti jį ir taip atlikti vokalo pratimus, nes tai padeda ištempti gerklas.
Gal tai ir nevykęs patarimas. Dar nebandžiau.
J.Stone vaizdo klipas „Stuck On You“:
