– Chuckai, šiuo metu vis dar įrašinėjate naują albumą?
– Tiesą sakant, praėjusią savaitę jį pabaigėme. Palaukite dar kelias savaites ir jį išgirsite.
– Kaip „Testament“ pasikeitė nuo tų laikų, kai mes, tada dar paaugliai, kabinome ant sienų jūsų plakatus ir piratavome jūsų įrašus?
– Jūs tai darėte, tikrai? (Juokiasi.) Mūsų žanras nuo 1987-ųjų kito ir augo. Bet tebėra ir ta dvasia, kokia buvo jūsų buitiniuose įrašuose. Laimei, laikai jau kiti – dabar galite mūsų klausytis, kad ir kur būtumėte, nes turite internetą.
– Ar jūs pats naudojatės „YouTube“, „Spotify“ platformomis, ar jums labiau patinka klausytis vinilų?
– Aš renkuosi vinilus. Turiu didelę plokštelių kolekciją. Tokie įrašai yra visai kitos kokybės, jais gali mėgautis.
– Jūs grojate didžiuosiuose festivaliuose. Ar koncertai stadionuose jums patinka labiau nei soliniai pasirodymai kuklesnėje erdvėje?
– Yra daug svertų. Šią vasarą mes grosime 3-juose festivaliuose ir tai puiku, bet mažesnėse salėse, kai esi arčiau savo klausytojų, savaime geriau pasirodai. Festivaliuose – labai geras garsas, puikus apšvietimas, masinis adrenalinas, bet ten yra ir amžinas skubėjimas. Greičiau, greičiau, greičiau. Gali būti, kad net nepatikrinsi nei garso, nei vyno – po dešimties minučių jau turėsi būti scenoje! O tada vėl – greičiau, greičiau – tavo laikas jau baigiasi! (Telefono ragelyje pasigirsta intensyvus šunų skalijimas).
– Turite šunį?
– Aš turiu keturis šunis. Labai juos myliu.
– Esame matę nuotraukų, kur kartu su „Slayer“ įsiamžinote su benamiais šunimis.
– Tai buvo po koncerto, užkulisiuose. Šunų globos organizacija atvedė juos mums tikslingai: fotografavomės drauge, kad vėliau žmonės, mūsų gerbėjai, juos priglaustų. Kitaip tie šunys būtų užmigdyti.
– „Testament“ Vilniuje gros festivalio „Roko naktys“ įžanginiame renginyje. O šio festivalio organizatorius yra priglaudęs tris benamius šunis.
– Tai yra jėga!
– Ar jūsų santykiai su kitais grupės nariais yra šilti, broliški? Ar vadinate save šeima, ar labiau esate kolegos?
– Mes negyvename vienoje gatvėje, todėl nesusitinkame kasdien. Bendraujame, kai vykstame į koncertus. Tiesa sakant, tai yra sunkus prodiuserių darbas – surinkti mus visus į krūvą, kai vieni – Rytų pakrantėje, kiti – Vakarų. Bet kai jau susitinkame – bendraujame artimai, ypač išvykę į turą. Kita vertus, yra internetas: bet kada galime vienas kitam brūkštelėti žinutę, apsikeisti idėjomis.
– Jūs visi turite šeimas? Ar rokerio įvaizdžio standartai – oda, motociklas, viskis – jau praeity?
– Kalbant apie mane – šitie dalykai vis dar tinka, nes mano vaikas buvo mažas, kai tik pradėjau karjerą. O dabar jis jau 29-erių vyras! Taigi, šiandien man lengviau būti rokeriu nei tiems, kieno vaikai dabar yra maži. (Juokiasi.) Pasakysiu taip: mes esame laukiniai savo šeimų reindžeriai.
– Ar jūs pažįstate privačiai savo gerbėjus? Ar galima nuoširdi draugystė tarp scenos grupės ir jos klausytojo?
– Visame pasaulyje sutinkame žmones, kurie yra su mumis nuo 1987-ųjų. Europoje taip pat turime bičiulių, kurie yra ištikimi nuo pirmųjų mūsų koncertų. Dabar pastebime, kad jie atsiveda savo 16-mečius vaikus. Jie auga mūsų akyse.
– Atleiskite už asmeninį klausimą, tačiau – kaip jus paveikė liga? Kaip ji pakeitė jūsų kūrybą, ar padėjo perfiltruoti – kas yra tikri draugai, o kas – ne?
– Greitai viską išsiaiškini, kai patenki į tokią situaciją. Manau, kad išgyvenęs vėžį gavau antrą šansą. Matyt, man dar buvo ne laikas išeiti. Po tokios patirties į gyvenimą žiūri kitaip. Reikia mėgautis šia diena, nes rytojaus gali ir nebūti.
– Jūsų tuometinė stiprybė įkvėpė daugelį. Visi susikaupę sekė situaciją.
– Man tai buvo labai sunkus laikas. Kaip tik buvome įrašę žiauriai kietą albumą, viskas klostėsi sėkmingai. Ir tada aš susirgau. Pamaniau: „Štai ir viskas. Tu daugiau niekada nebegrosi.“
Žiūrėdamas į veidrodį nepažinau žmogaus. Praradau plaukus, visa kita… Nenumaniau, kas manęs laukia toliau… Bet kai gavau antrą galimybę, daug kas pasikeitė. Kai mano draugai surengė „Thrash of Titans“ kovas, mūsų senosios sudėties „Testament“ netikėtai gavo progą pasitikrinti, ar tikrai nebegalime dirbti kartu.
Manęs neapleidžia mintis, kad nieko nenutinka šiaip sau. Negalėjau dėti taško, maždaug – su muzika viskas baigta, aš praleidau puikų laiką scenoje, bet tai jau praeitis. Ne! Vietoj to mes vėl pradėjome groti visi kartu. Tai padėjo mums atverti naujas duris, rasti naujus tarpusavio bendravimo raktus. Sakėme vieni kitiems: ei, žmogau, juk tikrai galėtume pagroti porą gerų koncertų… O tada prasidėjo: penki pasirodymai, dešimt pasirodymų… Septyni metai, vienuolika metų… Laikas lekia!
– Ko Vilniaus publikai tikėtis birželio 29 dieną „Lofte“?
– Pavarysime patį geriausią „setą“, pagrosime daugiau visko. Kartais mūsų klausia: „O kodėl jūs negrojate anų gabalų?“ Grosime!
– Jus apšildys lietuvių grupė „Phrenetix“, kurios išskirtinis bruožas – moteris vokalistė. Mėgstate moters kvapą metalo scenoje?
– O, tikrai? Ne tiek daug moterų sunkiosios muzikos scenoje, todėl jei jos yra – atlieka savo darbą ypatingai!
– Vilniuje jūs lankysitės nebe pirmą kartą. Gal turite mėgstamų vietų?
– Nenoriu po koncerto atsibusti skaudančia galva. Noriu pasimėgauti šita viešnage, pasivaikščioti po jūsų miestą, pavalgyti kokio nors skanaus vietinio maisto. Žodžiu, noriu gero turo po Vilnių! Ir dar: tikiuosi, kad žmonės palaikys mus ne tik scenoje, bet norės ir po koncerto pabendrauti. Esame draugiški, nesikandžiojame, mėgstame paplepėti. Todėl nesigėdinkite – prieikite, pasisveikinkite, užkalbinkite mus. Be baimės!
