Dramatiški, pompastiški ir kuriantys koncertus, kuriems prilygti gali mažai kas. Tokius „Muse“ jau daugiau nei dešimtmetį pažįsta gerbėjai visame pasaulyje.
2006-aisiais albumu „Black Holes And Revelations“ į aukščiausią populiarumo lygą išsiveržusi trijulė nuo to laiko stabiliai laikosi roko elite.
Kitą savaitgalį ji kartu su „Coldplay“ ir Adele bus viena iš trijų ryškiausių didžiausio Anglijos festivalio „Glastonbury“ žvaigždžių, o praeityje – užkariauti Londono „Wembley“, Romos Olimpinis, Paryžiaus „Stade De France“ stadionai.
„Muse“ semiasi įkvėpimo iš progresyviojo roko, mokslinės fantastikos ir sąmokslo teorijų, vokalisto Matthew Bellamy balsas ir elgesys scenoje – ant isterijos ribos, o muzika – emocinga, tranki ir užburianti.
Ar dainuotų apie kosmosą, ar apie nešvarius politikų kėslus, „Muse“ tai daro su tokia aistra, lyg tai būtų paskutinis jų gyvenimo koncertas.
Pernai išleistas septintasis „Muse“ albumas „Drones“ – konceptualus darbas apie nužmogėjimą, pasaulį užvaldančias technologijas ir bandymą susigrąžinti bendrumo jausmą.
Jam pristatyti „Muse“ sukūrė 360 laipsnių šou – didžiulė besisukanti scena įrengta „Žalgirio“ arenos viduryje, nuo jos lyg strėlės į šonus driekiasi du ilgi podiumai, pasibaigiantys mažesnėmis scenomis. Taip į muzikantus galima žiūrėti iš visų pusių.
Palubėje – didelis ekranas, į visas puses rodantis vaizdo projekcijas ir muzikantų veidus. Virš žiūrovų galvų jau per pirmąja dainą pakibo keliolika gigantiškų, helio pripildytų, rutulių, valdomų radijo bangomis.
Pirmą kartą Lietuvoje viešintys „Muse“ į Kauną atvyko tik penktadienio vakarą – privačiu lėktuvu iš Rygos, kur koncertavo diena anksčiau.
Į areną jie atvažiavo, iki pasirodymo likus vos pusvalandžiui, bet dar spėjo surengti trumpą susitikimą su gerbėjais.
Po „apšildančios“ grupės „My Vitriol“ pasirodymo pagrindinių vakaro žvaigždžių koncertą pradėjo į salę atžygiavę statistai, persirengę kaip riaušių malšintojų komanda. Paskui juos žengusius muzikantus apie dešimt tūkstančių į areną susirinkusių gerbėjų pasigirdo garsiu klykimu.
Energijos sprogimas nuo pirmų minučių – daina „Psycho“ koncertą pradėję muzikantai iškart „nupirko“ publiką, o ekranuose burnojantis seržantas tik sustiprino paranojišką dainos atmosferą.
„Labas vakaras, Kaunas“, – riktelėjo M.Bellamy. Ir įsibėgėjo – su „Reapers“, „The Resistance“ ir kitomis dainomis, kurias Kaune susirinkusi minia moka atmintinai.
Prakaitu besitaškantis Dominicas Howardas scenos centre, mėlynai švytinčia bosine gitara mojuojantius Chrisas Wolstenholme'as, nuo palubės staiga nusidriekę ekranai per visą arenos aukštį, tamsoje po salę lakstantys apšvietimo spinduliai – tai koncertas, kuriame vos spėji dairytis ir fiksuoti įspūdžius.
Pasigirdus hitui „Supermassive Black Hole“, į salę vėl įskrido gigantiški rutuliai – šįkart virš žiūrovų galvų sklandė, mirgėdami visomis vaivorykštės spalvomis.
Iškart po to grupė užgrojo vieną populiariausių savo kūrinių „Starlight“ – minia visiškai pašėlo, kiekvieną žodį plėšė kartu, o dar garsiau suošė, kai ant galvų pasipylė gigantiški balti balionai. Juos išsišiepę sprogdino ir gerbėjai, ir patys muzikantai – iš balionų ant galvų liejosi konfeti lietus.
Lietuviams „Muse“ pasistengė pagroti viską, ką turi geriausio. Jei kituose Europos miestuose grupė vis nukrypdavo nuo didžiausių hitų sąrašo, Kaune nesismulkino – žiūrovai vieną po kito gavo „Madness“, „Hysteria“, „Time Is Running Out“ ir kitas populiariausias grupės dainas.
Panašu, kad programą paveikė tai, jog į Lietuvą grupė atvyko pirmą kartą – nusprendė pirmą įspūdį padaryti tokį, kad visiems atėjusiems būtinai norėtųsi sugrįžti.
Lyriškesnę programos dalį paryškino aplink muzikantus nusidriekusi užuolaida, žaidimai su dūmais ir šešėliais, scenoje išniręs fortepijonas ir kvapą gniaužianti amerikietiško karinio drono kopija, kuri skraidė šalia žiūrovų tribūnų, kartais – per porą metrų virš lietuvių galvų, žybsėjo spinduliais ir sukiojosi, lyg ieškodama taikinio.
Pabaigai „Muse“ pasiliko tris galingus kūrinius – kosminės atmosferos „Take A Bow“, pernykštį hitą „Mercy“, kurio ritmą lietuviai darniai plojo nuo pirmos iki paskutinės minutės, ir galiausiai – monumentalų kūrinį „Knights Of Cydonia“. Pompastišką, galingą, išsunkiančią paskutinius „Muse“ ir jų gerbėjų energijos likučius. „Niekas nepaims manęs gyvo“, – permirkęs prakaitu su 10 tūkstančių lietuvių dainavo M.Bellamy. Kiekvienu judesiu ir nata įtikindamas – tai visiška tiesa.
Iškart po koncerto „Muse“ skubėjo į oro uostą ir skrido į Didžiąją Britaniją – prieš kitą koncertą Maskvoje nusprendė porą dienų pailsėti gimtinėje.
