Kai prieš 22 metus „Muse“ susibūrė mažame Anglijos miestelyje, visi grupės nariai dar buvo paaugliai.
Dabar šie trys draugai – viena populiariausių roko grupių pasaulyje, turinti du „Grammy“ apdovanojimus, pardavusi per 20 milijonų albumų, surengusi kelis pritrenkiamus koncertus Londono Vemblio ir Romos olimpiniame stadionuose.
Fenomenas, kurį net nėra labai lengva paaiškinti, nes „Muse“ nesitaiko į bukas trijų minučių trukmės popdainas, rašo tekstus apie pasaulį užvaldančias technologijas, kosmosą ir politikų sąmokslus.
„Muse“ dainose dera „Queen“ pompastika, „Radiohead“ jausmingumas ir U2 gebėjimas rašyti stadionus drebinančius priedainius, bet tam, kam suprastum tikrąjį šios grupės žavesį, reikia pamatyti ją gyvai.
Kai vokalistas Mattas Bellamy kaip apsėstas laksto po sceną, iš gitaros išspausdamas netikėčiausius garsus, o būgnininkas Dominicas Howardas apsipylęs prakaitu daužo būgnus, pradedi suprasti, kodėl įvairiuose rinkimuose „Muse“ dažnai tituluojama geriausia koncertuojančia grupe.
Prisideda ir efektai – „Muse“ nariai kartą yra prasitarę, kad svajoja į sceną nusileisti kosminiu laivu. Tai tikriausiai niekada neįvyks, bet gigantiškos dekoracijos, lazerių spinduliai ir naujausi techniniai sprendimai šios grupės koncertuose jau tapo kasdienybe.
Į roko elitą „Muse“ įsiveržė maždaug prieš dešimtmetį – su visomis to pasekmėmis.
Dainininkas M.Bellamy gyvena Los Andžele, yra dažnas svečias ant prabangių renginių raudonojo kilimo, turi sūnų su buvusia drauge Holivudo aktore Kate Hudson, o šiuo metu draugauja su žavinga amerikiečių manekene Elle Evans (ta pačia, kuri nuogomis krūtimis vaidino skandalingame dainininko Robino Thicke klipe „Blurred Lines“).
Nuo Londono olimpinių žaidynių iki „Grammy“ ceremonijos – ryškiausiose pasaulio scenose grojusi grupė birželio 17-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje surengs pasaulinių gastrolių, kuriomis pristato pernai išleistą albumą „Drones“, šou.
Pirmą sykį savo istorijoje grupė vežiojasi sceną, kuri statoma arenos viduryje, – žiūrovai į muzikantus gali žiūrėti iš visų pusių.
Apie artėjantį vizitą „TV antenai“ pasakojęs Ch.Wolstenholme’as – vienintelis Didžiojoje Britanijoje ir toliau gyvenantis grupės narys, kurio biografija – taip pat spalvinga.
Ilgai nuo alkoholizmo kentėjęs muzikantas dabar yra visiškas blaivininkas, turintis net šešis vaikus – vyriausiam sūnui Alfie netrukus sukaks 17-a, o mažiausiai dukteriai Teddi yra ketveri.
– Šį mėnesį pirmą sykį grosite Lietuvoje. Ką jums tai reiškia? – paklausiau Ch.Wolstenholme’o.
– Geras, mes tikrai niekada nesame pas jus buvę? Maniau, kad buvome.
– Ne, bet kelis sykius buvote Latvijoje. Gal dėl to susipainiojote?
– Šit kaip. Tada dar įdomiau. Pasaulyje liko ne tiek jau daug šalių, kuriose nesame viešėję. Per šias gastroles dažnai grojame miestuose, kuriuose lankėmės tuziną ar daugiau kartų.
Visada geras jausmas nuvykti į dar nematytą šalį. Nežinai, ko laukti, kaip elgsis žiūrovai. Man tai patinka, tokia patirtis jaudina.
– Per šias gastroles grojate scenoje, kuri įrengta pačiame salės viduryje, jus iš visų pusių supa žiūrovai. Kaip tai keičia jūsų užduotį ir pojūčius?
– Labai stipriai. Tai didelis iššūkis, bet taip linksmiau.
Mes daug metų norėjome taip padaryti. Dar 2006-aisiais svarstėme tokio šou galimybę, bet kas nors vis sutrukdydavo.
Be to, mums 15 metų puikiai sekėsi su tradiciniu scenos modeliu, tad buvo šiek tiek nedrąsu.
Kai planavome dabartinį koncertų turą, supratome, kad jo tema – skraidyklės, aparatai, kurie kybos virš žiūrovų. Pagal šį sumanymą scena arenos viduryje yra logiškiausias techninis sprendimas.
Prisipažinsiu – pirmus keletą šių gastrolių koncertų groti buvo labai keista.
Pirmiausia visą laiką reikia daug judėti, kitaip atrodysi kvailai. Nesvarbu, kur stovi, kas nors visą laiką mato tavo užpakalį, todėl turi nuolat sukiotis.
Dabar jau pripratome ir mėgaujamės – tai visiškai kitokia patirtis nei ankstesni „Muse“ koncertai. Manau, būtent šiose gastrolėse labiausiai priartėjome prie tikro roko teatro, įgyvendinome niekada nebandytus sprendimus.
– Technika genda. Jūsų koncertuose žiūrovams virš galvų – skraidyklės, valdomos radijo ryšiu. Jau buvo nesklandumų?
– O, taip. (Juokiasi.) Pirmas kelias gastrolių savaites kas nors sugesdavo kone kiekvieną vakarą.
Kai repetavome šį šou, porą dienų nieko daugiau nedarėme – tik žiūrėjome, kaip tuščioje salėje judo skraidyklės.
O kai tik įjungėme įgarsinimo aparatūrą, visos jos nukrito. Pasirodo, aparatūros vibracija išvedė iš rikiuotės skraidyklių kontrolės mechanizmus.
Teko savaitę galvoti, kaip to išvengti per pasirodymus, bet jos vis tiek krinta, koncertų klausytojai jas plėšo į gabalus.
Laimė, tie aparatai labai lengvi, nieko negali sužeisti.
Mes ir tikėjomės, kad bus klaidų. Paprastai kalbant, per šias gastroles naudojamos keturios ar penkios naujos technologijos, kurių niekada nebuvo koncertuose.
Aišku, per pusmetį viskas jau apsišlifavo, nesklandumų – vis mažiau. Kita vertus, juk svarbiausia muzika. Net jei kas nors genda, tikiuosi, žmonės į koncertą eina dėl dainų.
– Esate laimėję dvi „Grammy“ statulėles ir groję Londono olimpiados ceremonijoje. Kas kiečiau?
– Tikriausiai olimpinės žaidynės („Muse“ joms sukūrė ir specialų himną „Survival“. – Red.). Savo akimis matyti olimpiadą, vykstančią tavo šalyje, yra labai įspūdinga. Gyvenu mažame kaime, bet net ir jame buvo jaučiama olimpinių žaidynių dvasia, atrodė, kad švenčia ir džiaugiasi visa šalis.
Grodami uždarymo ceremonijoje patekome į istoriją. Olimpiadoje groji kartą gyvenime, o štai „Grammy“ ceremonija vyksta kasmet. Tai nereiškia, kad mes kasmet laimėsime, bet vis tiek olimpinės žaidynės yra svarbiau.
– Muzikinėje interneto svetainėje „Gigwise“ kartą buvote išrinktas geriausiu pasaulio bosistu. Tai jus pralinksmino?
– Tikrai taip. (Kvatojasi.) Aš tikrai nesu geriausias. Tokie rinkimai subjektyvūs, gal žmonės balsavo, nes „Muse“ laiko geriausia pasaulio grupe.
– Ar „Muse“ yra geriausia pasaulio grupė?
– Kai kuriems žmonėms – turbūt taip. Mums patiems – tikrai taip. Kuriame muziką, kurią mėgstame.
Nors šiaip man atrodo, kad vertinti muziką balais, skirstyti į geresnę ir blogesnę yra visiška nesąmonė.
Muzika – pernelyg skirtinga, kad ją vertintum pagal bendrus kriterijus.
Čia kaip lyginti obuolius ir apelsinus. Kai kam „Muse“ yra geriausia grupė, kitiems – „Red Hot Chili Peppers“ ar „Foo Fighters“. Ir niekas neturi teisės sakyti, kad tas ar anas klysta.
– Turite šešis vaikus, bet nuolat blaškotės po pasaulį su „Muse“. Ar lengva suderinti roko žvaigždės ir gausios šeimos galvos pareigas?
– Neslėpsiu, nelengva, bet išmokau tvarkytis. Karjeros pradžioje buvo sunkiau. Kai esi maža prasiskinti kelią bandanti grupė, turi priimti visus pasiūlymus ir galimybes groti. Tai tikrai apsunkina bendravimą su artimaisiais.
Praėjusio dešimtmečio pradžioje pusmetį nebūdavau namie, bet dabar – jau paprasčiau. Žinoma, tenka daug keliauti, koncertuoti ir mums tai patinka, tačiau turi rasti laiko kokybiškam šeimos gyvenimui. Jei bus blogai šeimoje, bus blogai ir scenoje.
Maždaug prieš dešimt metų sutarėme, kad koncertuosime tris savaites, tada keliausime namo pabūti su artimaisiais, tada vėl koncertuosime. Šios taisyklės iki šiol griežtai laikomės. O po gastrolių visada pusmečiui atsisveikiname ir atsiduodame namams, šeimai.
Kita vertus, daugelis žmonių, kurie visą dieną dirba banke, irgi retai mato savo vaikus. O aš, kai jau grįžtu, visą dieną galiu su jais būti ir gerai leisti laiką, visiškai negalvodamas apie darbą.
– Ar jūsų vaikai groja muzikos instrumentais?
– Taip. Du vyriausi sūnūs – Alfie ir Frankie – groja mušamaisiais, vienas jų – dar ir gitara. Dukra Ava Joe puikiai dainuoja, groja gitara ir pianinu.
Mūsų namai – labai muzikalūs, bet tai turbūt natūralu. Namuose yra daug muzikos instrumentų, vaikai pamato juos ir užsimano pabandyti išmokti. Nebūtinai dėl to, kad jų tėvas – muzikantas.
– Praeityje turėjote daug problemų dėl alkoholio. Esate sakęs, kad gerdavote tiek, jog vemdavote krauju. Jau septynerius metus esate blaivininkas. Kaip tai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Jis skiriasi kaip diena ir naktis. Neturėjau kitos išeities – privalėjau mesti.
Kitiems grupės nariams buvo nelengva – jie bandė atkreipti dėmesį į mano problemą, bet aš numodavau ranka.
Mano tėvas mirė nuo alkoholizmo, kai dar buvau nepilnametis.
Vieną dieną supratau, kad einu tuo pačiu keliu. Todėl užsirašiau į reabilitacijos kliniką ir sugebėjau įveikti šį prakeikimą.
Tai nereiškia, kad visos pagundos dingo. Tiesiog turiu negerti, kad gyvenčiau. Mano santykiai su aplinkiniais labai pagerėjo. Ir pats sau labiau patinku.
„Muse“ daina „Starlight“:
