Grupės „Liūdni slibinai“ dainininkas, televizijos eteryje ir teatro scenoje dažnai šmėžuojantis Dominykas neseniai į internetą įkėlė vaizdo įrašą, kuriame ištarė: „Esu neheteroseksualus. Galite mane vadinti gėjumi, jei taip labiau patinka.“
Įrašas – vienas vaizdo pasakojimų, kuriuose Dominykas su bendraminčiais įamžino LGBT (homoseksualių, biseksualių, translyčių) žmonių patirtis.
Tūkstančiai žmonių socialiniuose tinkluose paspaudė „patinka“ – įvertindami 28-erių aktoriaus drąsą.
„Sulaukiau tik pozityvios reakcijos. Girdėjau, kad buvo visokių anoniminių komentarų. Bet aš jų neskaičiau, nes nežinau, ką aš iš jų galiu pasiimti. Į akis man niekas nepasakė nieko blogo.
Kodėl nusprendžiau kalbėti? Man ilgą laiką tylėjimas apie save nedavė ramybės. Tikiu, kad kai tau kas nors kelia nerimą, reikia šalinti nerimo priežastis. Nes nutylėjimas to, apie ką norisi šnekėti, kelia įtampą, o melas, net ir mažas, iškreipia realybę.
Aš nenoriu gyventi kreivų veidrodžių karalystėje. Mes ir taip nutylime daugybę mums svarbių dalykų. O po to sau tauriai kenčiam, kaip lietuvių literatūros herojai“, – ištarė aktorius.
Koncertų žiūrovai jį pažįsta kaip vietoje nenustygstantį linksmuolį, tačiau šio pokalbio metu Dominykas ne kartą atrodė giliai susimąstęs.
„Lietuvos rytui“ aktorius atvirai papasakojo apie asmeniškus išgyvenimus ir priežastis, dėl kurių ryžosi jais pasidalinti.
– Kaip į jūsų viešą atsiskleidimą sureagavo šeima?
– Pozityviai. Apie vaizdo pasakojimų projektą „Išgirsti“ jiems papasakojau per Velykas, o mano vaizdo įrašą jie pamatė likus kelioms dienoms iki „nacionalinės premjeros“. Mama pasakė, kad turėčiau daugiau pamiegoti, nes tame filmuotame pasakojime mano akys jai pasirodė įtartinai raudonos. Tai buvo vienintelis komentaras.
Nors kai atsiskleidžiau jiems prieš keletą metų, žinoma, šita žinia nebuvo sutikta su fejerverkais ir šampanu. Buvo ašarų – ir mano, ir jų. Mama verkė savaitę. Skambindavo ir sakydavo – aš viską suprantu, bet man vis tiek liūdna.
Kita vertus, dabar ji džiaugiasi – sako, kad nebereikia atsakinėti į aplinkinių klausimus, kada aš parvesiu marčią ir taip toliau. Dabar viskas visiems aiškiau ir nebereiks sukti galvos, kas čia ir kaip.
Tokia paslaptis įpareigoja ne tik tave, bet ir tavo aplinką. Paslapties nešiojimas sudaro labai daug keblumų.
Ateina toks etapas, kai visi aplink lyg ir viską žino ar nujaučia, bet tyli ir jaučiasi įkalinti, kad tik nesužinotų kiti. Nežino, kaip elgtis. Bijo ir tau pakenkti, ir kad aplinkiniai sužinoję nusisuks. Kiek girdėjau istorijų iš pirmų lūpų, artimai aplinkai kartais netgi būna baisiau, nei pačiam LGBT žmogui. Mano ir mano šeimos atvejis – laimingas atvejis. Bet jis – tik mano.
– O pažįstami ir draugai?
– Kadangi sprendimas kalbėti viešai buvo priimtas ne per vieną naktį, ši tema jau senokai sukosi tiek mano draugų, tiek kolegų rate.
Aš daug ir ilgai galvojau ir save ruošiau įvairioms reakcijoms. Po vaizdo įrašo pasirodymo sulaukiau tik palaikymo. Tiek daug sveikinimų negavau nei per jokį gimtadienį, nei tada, kai laimėjau TV šou konkursą. Reakcija socialiniuose tinkluose buvo labai pozityvi. Širdis džiaugėsi, pagalvojau, gal formuojasi kitokia elgesio norma. Bet nesu toks naivus ir nemanau, jog visi tik ir džiaugiasi.
Tikiu, kad yra žmonių, kurie nesupranta tokio mano poelgio. Ir aš juos galiu suprasti, nes ir aš pats ne visada suprantu kitų žmonių poelgius ar kalbėjimo motyvus. O man ir pačiam nueiti kelią nuo keistų įsitikinimų apie neheteroseksualius žmones užtruko.
Tiesa, galvojau, kaip bus išėjus į gatvę. Praėjusį savaitgalį Vilniaus senamiestyje prie manęs priėjo mėnesiui į Lietuvą atvykusi amerikietė. Pasakė, kad jos antra svajonė išsipildė – sutiko per savaitę antrą mėgstamą žmogų iš interneto. (Juokiasi.) Sakė, kad vienas iš jų buvo dainininkas Beissoul, jį jau matė, o antroji svajonė buvo sutikti mane.
Vienas pažįstamas vyrukas mane sutikęs apkabino ir sakė, kad labai didžiuojasi. O kai du augaloti barzdoti vyrukai priėjo naktinėje užkandinėje, maniau „dabar tai bus“.
Bet pasakė – seni, gerbiam už tai, kad viską atvirai pasakei. Dar vienas ne visai blaivus pagavo mane už pakarpos ir sakė – ei, noriu asmenukę su tavim į Kauną parvežti.
Šią savaitę per vieną darbo susitikimą viena moteris paklausė, ar aš dar nevedęs. Aišku, ji dar nežino, pagalvojau.
Žinau, kad būna ir kitaip. Gaila homoseksualių žmonių, ypač paauglių, kurie susiduria su agresyvia aplinka. Gaila tų, kurių artimieji nori, kad jie nekalbėtų apie tai ne tik viešai, bet ir su savo šeima.
Aš pats paauglystėje neradau saugios terpės, kurioje galėčiau kalbėtis apie tai. Jei būčiau radęs, gal nebūčiau tuščiai spoksojęs į sieną, o tą laiką būčiau praleidęs naudingiau.
– Kada suvokėte savo orientaciją?
– Tikrai kiek anksčiau, nei apie tai pranešiau. (Juokiasi.) Paauglystėje, kai šėlsta hormonai, pajutau, kad man „ne viskas taip, kaip kitiems“.
Tai prasiverždavo trumpalaikėmis mintimis, bet jas užgniauždavau. Tuo metu man atrodė, kad pasaulyje tokių žmonių yra nedaug, jie vaikšto nuogais užpakaliais, užsiima ekshibicionizmu, nešioja ligas – visi tie klaikūs, kvaili stereotipai.
Toks vaizdas juk buvo piešiamas visuomenėje. Aš internetu tik vienuoliktoje klasėje pradėjau naudotis, o kokybiškos informacijos nebuvo, tik gandai, keli filmai ir vulgaroki vaizdai TV ekranuose.
Aš maniau, kad tai negali būti apie mane. Nusprendžiau viską neigti ir palaukti, kol praeis. Laukiau dešimtmetį – nepraėjo. Nepraėjo nei baigus mokyklą, nei persikėlus į Vilnių, nei baigus magistrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
O tada vieną dieną tiesiog supratau, kad man labai negera. Kad mano galvoje – per daug minčių, kurių neišleidau laiku ir vietoje. Išgyvenau depresyvių akimirkų. Ir nusprendžiau, kad užteks čia būti rūpintojėliu ir gražiai kentėti.
Tapau atviras ir su savimi, ir su savo artimos aplinkos žmonėmis. Sunkiausia buvo priimti save patį. Kai tai padarai, visa kita – paprasčiau.
Kita vertus, jei pats save priimi, bet laikai tai paslaptyje, lyg ir pritari minčiai, kad „čia kažkas, apie ką nereikia kalbėti“.
Tylėjimas yra nebylus pritarimas, kad visa tai yra nenormalu. Tegul man atleidžia sovietinių vadovėlių šalininkai, kiek man yra žinoma, homoseksuali žmogaus elgsena – natūralus gamtos reiškinys.
Būdingas visiems gyvūnams, tarp jų ir žmogui. Pats savo akimis esu matęs ir homoseksualiai besielgiančių šunų ir kitų gyvūnų. Aišku, jie nekuria santuokų ir nepasirašo partnerystės sutarčių. Bet to nedaro ir heteroseksualiai besielgiantys gyvūnai. Nesu matęs nė vienos susituokusios nei kačių, nei pingvinų poros. Be to, gyvūnai vienas kito nesmerkia dėl tokio elgesio.
– Bet juk bus sakančių, kad kad lytinę orientaciją geriau pasilikti sau. Dažnai skambantis argumentas – kas vyksta miegamajame, tegul ir lieka miegamajame.
– Kalbėdami apie orientaciją, kažkodėl dažnai ją suprimityviname iki sekso ir miegamojo temų. Tačiau ilgalaikius poros santykius dažniausiai sudaro kur kas daugiau dalykų. Tai ir laisvalaikis – ėjimas kartu į kiną, teatrą. Tai bendri pomėgiai, santykiai su kitais žmonėmis, kuriami poros – dalyvavimas draugų vestuvėse, močiutės jubiliejuje, šašlykų kepimas pas dėdę kolektyviniame sode.
Tai ir buities rūpesčiai – sugedęs bendras šaldytuvas, sunegalavęs šuo ar prakiuręs vamzdis. Galų gale – paprastas apsipirkimas parduotuvėje drauge. Juk tai nėra „lovos reikalai“ ar kažkoks visiškai privatus dalykas. Juk nemaža mūsų gyvenimo dalis vyksta viešosiose erdvėse. O vaidinti, slapstytis ir apsimetinėti, mano galva, yra pavojinga.
– Kodėl pavojinga?
– Pavojinga emociškai. Tiesos dangstymas ir melas, bent jau man, reikalaudavo daug jėgų ir sekindavo. Aš imdavau nepasitikėti žmonėmis, nuolat galvodavau, ar kas nors neįtaria, bijodavau, kad sužinos ir papasakos kitiems. O tada nuo manęs nusisuks žmonės.
Manau, kad sunku gyventi ir plėtoti sveikus santykius susitinkant tik miegamajame, o visur kitur apsimetant, kad „mes kartu negyvenam, tik šiaip pagrybauti į Labanorą išvažiuojam“. Arba vaidinti, kad „atsivežiau kambarioką, dėde, pas tave į sodą, nes jis labai šašlyką mėgsta“.
Be to, nutinka ir visokių nelaimių – ir sunegaluoja, ir aplankyti reikia ligoninėje, ir partneriui susirgus giminaičiams į kitą Lietuvos galą gali tekti paskambinti, kad jo artimieji nesijaudintų.
Nuo slapstymosi ir dvilypio gyvenimo gali stogas pavažiuoti. Ir neretai pavažiuoja. Kiek pažįstu priešingos lyties porų, jos apie lytinį gyvenimą nei viešai, nei dideliame žmonių rate nekalba, kiek žinau homoseksualių porų – lygiai taip pat.
Bet visi mes gyvename nuolat apsupti kitų žmonių, kuriems tarpusavyje smalsu, smagu, o kartais ir reikia pasidalinti vieniems su kitais įvairiomis gyvenimo detalėmis, nesislapstant ir nemeluojant. Be to, meluoti negražu. Tai gadina santykius ir apkartina gyvenimą.
– Jau keletą metų esate žinomas ir populiarus žmogus. Ar tai irgi padėjo pasijusti laisviau?
– Buvimas žinomam veikiau mane suvaržė, o ne išlaisvino. Net ir feisbuke neatsargiai pasakytas tavo žodis gali atsiliepti ne tik įvaizdžiui, bet kainuoti ir darbo vietą. Bent jau kol kas mano kelyje skandalų nepasitaikė. Bet jiems ir nebuvo pagrindo.
Viešo asmens statusas taip pat paskatino mane apie tai kalbėti. Kai esi viešas asmuo – kol nepasakai to viešai, tol slepiesi spintoje. Ir ne tik kitų žmonių akyse, bet ir savo paties. Man vis dėlto tos mintys spaudė galvą ir jaučiausi kažkoks bailys. O aš nemėgstu jaustis bailiu. Mano mama jau prieš metus manęs klausė – na, tai kada viešai pasisakysi, kiek čia galima slėptis?
– Homoseksualių žmonių pramogų ir meno pasaulyje yra daug. Bet pirštais galima suskaičiuoti tuos, kurie apie savo orientaciją atvirai kalba. Kaip manote, kodėl?
– Ne tik pramogų ir meno pasaulyje. Jų yra visur. Manau, žmonės nekalba dėl to, kad jausdami visuomenės nepasitenkinimą mano, kad tai rizikinga. Ir aš pats suprantu, kad tai rizikinga.
Nemanau, kad visi žinomi homoseksualūs žmonės privalo atsiskleisti. Kiekvieno žmogaus atsakomybė – nekenkti kitiems ir sau, nepažeisti įstatymų ir stengtis niekam nesėdėti ant sprando. Daugiau prievolių, mano akimis, nėra. Kiekvienas gali rinktis, tylėti ar šnekėti, pats turi įvertinti riziką ir savijautą. Gal kai kurie iš jų nebijo šnekėti, bet tiesiog nenori. Nemanau, kad mums reikėtų nurodinėti žmonėms, apie ką šnekėti, o apie ką – ne.
Niekas nieko neprivalo, bet pažinimas yra tiesiausias kelias į agresijos mažinimą. Kuo daugiau galimybių visuomenei pažinti viešus žmones, kurie yra atvirai homoseksualūs, biseksualūs ar tiesiog neheteroseksualūs, tuo greičiau dings nepagrįsta baimė, kad jie gali mūsų visuomenei pakenkti.
– Dainuojate grupėje, vedate televizijos laidą, vaidinate spektakliuose. Jūsų profesinė sėkmė priklauso ir nuo to, kaip jus vertina publika. Ar nemanote, kad prisipažinimu sukėlėte riziką savo karjerai?
– Taip, man ne penkeri metai, šią riziką puikiai suprantu. Būdamas viešas asmuo, parduodi ir savo įvaizdį, ne tik profesinius sugebėjimus. Bet neradau jokio atsakymo, kaip tai pasverti, įvertinti realią žalą ar naudą įvaizdžiui. Gali tik dūsauti ir spėlioti. Arba sėdėti ir bijoti. O aš sėdėti nemėgstu. Mėgstu veikti.
Žinant mūsų visuomenės nuomones šiomis temomis, naivu būtų tikėtis, kad taip aš sukursiu pozityvesnį įvaizdį apie save. Veikiau atvirkščiai. Bet baimė nugyventi kažkokį plastikinį gyvenimą, kuris būtų priimtinas visuomenei, bet ne man pačiam, man atrodo didesnė negu baimė, kad sumažės mano pajamos.
Karjeros reikalais nesiskundžiu, bet esu laisvai samdomas, tad nuolat tenka nerimauti, kur ir koks bus kitas darbas, pajamų šaltinis. Tas nerimas buvo. Jo neatsikratyčiau net ir sukurdamas visuomenei priimtiną savo portretą.
Jei dėl savo atvirumo nebūsiu pakviestas tęsti kokio nors projekto ar vesti renginio, gal ir nusiminsiu, bet tas nusiminimas nėra vertas melo ir žudančio galvojimo, kas būtų, jeigu kas nors sužinotų, kad nesu heteroseksualus.
Vasarą turiu keletą renginių, turime planų su „Liūdnais slibinais“, be to, vaidinsiu garsiame miuzikle „Rent“, kurį Lietuvoje stato užsienio režisieriai.
Ruošiuosi dar vienai atrankai į miuziklą. Gruodį vėl laukia miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ spektakliai. Planuojame keletą spektaklių su „Stage Strangers“ komanda. Iki Naujųjų – margas darbų kalendorius.
– Esate pats susidūręs su homoseksualų diskriminacija?
– „Diskriminacija“, kaip ir „tolerancija“, man atrodo abstraktūs ir subanalinti žodžiai. Pasakyčiau taip – esu susidūręs su emociniais ir socialiniais iššūkiais. Konkrečiai su teisiniais – nesu. Arba neatsimenu. Bet pažįstu ne vieną žmogų, kurio iššūkiai yra gerokai sudėtingesni nei mano.
Bet tenka girdėti šiurkščius ir pažeminti skirtus juokelius, įžeidinėjimus, neapykantos kalbas homoseksualių žmonių adresu. Visokias sąmokslo teorijas, kurios populiarios Lietuvoje. Maždaug – gėjus gėjui visada padės ir visur prastums. Prastums tiek, kiek asmeniškai patiks. Lygiai taip pat, kiek heteroseksualūs žmonės prastūminėja patinkančius į darbus. Manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje sekasi tiems, kurie gerai daro savo darbą.
Skaudžiausia galbūt girdėti apie žmones, kurie dėl savo orientacijos yra išmetami iš darbo, išvaromi iš namų, bandomi paveikti psichologiniu teroru, vedami pas kunigus, ekstrasensus ir būrėjus, kad „atitaisytų orientaciją“.
– Daug kam rūpės, ar šiuo metu esate vienišas.
– Tegul rūpi. Man irgi daug kas rūpi gyvenime. (Juokiasi.)
– Kai matote pozityvią aplinkinių reakciją, nekyla minčių, kad galėjote atskleisti savo homoseksualumą kur kas anksčiau?
– Ne, padariau tada, kai buvau pasiruošęs. Prieš keletą metų aš pats kitaip mačiau pasaulį.
Šiandien aš jaučiuosi stipresnis ir laisvesnis apie tai atvirai šnekėdamas. Aš turiu sąlygas jaustis stiprus ir saugus – turiu savo saugią aplinką, kuri mane priima ir palaiko. Lietuva – mano svajonių šalis, Vilnius – man pats gražiausiais miestas pasaulyje. Skamba labai saldžiai ir dirbtinai? Ir tegul. Bet man tikrai labai patinka tiek šitas miestas, tiek mane supantys žmonės. Labai noriu tikėti ir tikiu, kad mes einam kažkaip į priekį vis sparčiau.
Žinau, kad žmonės norėtų, kad apie tai būtų nešnekama. Aš irgi labai norėčiau, kad mums apie tai nebereikėtų šnekėti. Bet kol egzistuoja socialinės, teisinės ir psichologinės problemos, apie tai šnekėti būtina. Kaip ir, žinoma, apie kitus visuomenės skaudulius.
Kelias nuo susipriešinusios ir neparankiais klausimais tylinčios visuomenės iki atviros ir laisvos – ilgas. Aš prie jo prisidėjau tik mažu žingsneliu. Ir pirmiausia tai dariau dėl savęs ir man artimų žmonių.
