„The Tiger Lillies“ – meno gurmanų dievinama, bet tuo pat metu viena keisčiausių, skandalingiausių ir labiausiai šokiruojančių britų muzikos grupių. Galbūt net vienintelė, kuri kviečiama koncertuoti prestižiniuose pasaulio teatruose, nors, pavyzdžiui, yra įrašiusi dainų ciklą apie seksą su gyvūnais.
Kas yra birželio 8-ąją Vilniuje, Kongresų rūmuose, grosianti trijulė, net sunkoka paaiškinti žodžiais. Prieš 27 metus debiutavusi grupė – keistą fantaziją ir stiprų ironijos jausmą turinčio dainų kūrėjo, falcetu dainuojančio vokalisto ir akordeonisto Martyno Jacques’o kūdikis.
Kelias dešimtis albumų išleidusi grupė dainuoja apie neviltį, prievartą, žudymą, skausmingą mirtį, iškrypimus, seksą už pinigus tarpuvartėse, istorinius personažus, nevykėlius ir nusikaltėlius. Viską, apie ką dažniausiai neužsimenama per radiją skambančiose populiariose dainose.
Sklando kalbos, kad kurį laiką „The Tiger Lillies“ dėl savo atvirų dainų tekstų net buvo įtraukti į FTB juodąjį sąrašą kaip grupė, kelianti pavojų JAV gyventojų moralei.
Dėl savo balso ir šiurpokų dainų temų M.Jacques’ui prilipo Nusikaltėlio Kastrato pravardė, o jo biografija – ne mažiau spalvinga nei „The Tiger Lillies“ kūryba.
Jaunystę M.Jacques’as praleido Londono Soho rajone, kuris garsėjo prostitučių ir narkomanų spiečiumi. Šalia jo buto buvo viešnamis, o artimiausi kaimynai – padavėjais dirbantys kinai, kurių, prisimena muzikantas, „viename kambaryje gyveno apie dvidešimt, jie miegodavo pakaitomis“.
1989-aisiais jis dovanų gavo akordeoną – netrukus atsirado ir grupė, pavadinta pagal tigrines lelijas vaizduojantį paveikslą, kuris kabėjo virš Martyno lovos.
Teatro gurmanai ir melomanai „The Tiger Lillies“ įsimylėjo akimirksniu – tarpukario Berlyno kabareto įkvėptas grupės stilius tuo metu išties buvo šis tas išskirtinio.
Ryškus muzikantų grimas, scenoje naudojami neįprasti instrumentai (nuo muzikinio pjūklo iki teremino), juodasis humoras, kuris liejasi iš kiekvienos dainos, – visa tai pakerėjo publiką nuo Maskvos iki Niujorko.
Vienas grupės albumų netgi pretendavo į „Grammy“ statulėlę. Pačiam M.Jacques’ui tai kiek juokinga – spindinčiame pramogų pasaulyje jis visada jautėsi svetimas.
„Mes dainuojame apie viską, išskyrus gražius vaikinus ir merginas, lakstančius po pievą“, – savo filosofiją apibūdina M.Jacques’as.
Vilniuje jau viešėjusi grupė atvyks dar vienos viešnagės – prieš ją M.Jacques’as „TV antenai“ dėstė gana drąsias mintis.
– Vilniuje jau esate svečiavęsis porą sykių. Kuo šis miestas jums įsiminė?
– Jame nutiko vienas keisčiausių dalykų mano gyvenime. Po koncerto mus pakvietė į barą, jo savininkas buvo mūsų gerbėjas. Smagiai praleidome laiką, paryčiais grįžau į viešbutį.
Po poros metų grįžome, vėl jam paskambinau. Iškart supratau, kad kažkas negerai. Paaiškėjo, kad jis atsivertė į islamą. Jo kavinėje nebebuvo alkoholio. Paprašiau viskio, jis man atnešė arbatos. Porą valandų šnekėjausi su juo ir jo draugais, tarp kurių buvo kažkoks musulmonų dvasininkas. Tai sėdėjome ir diskutavome apie rimtus religinius reikalus. Labai neįprasta patirtis.
– „The Tiger Lillies“ yra išleidę beveik 40 albumų. Kaip sugebėsite atrinkti dainas poros valandų koncertui Vilniuje?
– Neseniai įrašėme albumą apie legendinę prancūzų dainininkę Edith Piaf, todėl bus nemažai dainų, kurios arba apie ją, arba iš jos repertuaro.
– Kodėl būtent E.Piaf? Žavitės ja, nes traukia nuopuolio istorijos, o ji buvo smarkiai įnikusi į alkoholį?
– Taip, ir į narkotikus bei vyrus. Be to, turėjo labai talentingą burną. Kalbu apie oralinį seksą.
Daugelis jos draugų buvo gėjai. Jie visaip atsikalbinėdavo: Edith, nelįsk, aš juk gėjus. O ji sakydavo: klausyk, išjungsime šviesą, pamaloninsiu tave, nepajusi skirtumo.
Aš gyvenau nuodėmingame Londono rajone, esu sutikęs tokių merginų, bet iš istorikų pasakojimų atrodo, kad Edith pralenkė jas visas.
Tai labai įdomi tema, nes Prancūzijoje ji laikoma kone meno pasaulio šventąja, norima iškasti jos palaikus ir perkelti į mauzoliejų greta žymiausių šalies rašytojų.
Ir tai nuostabu. Tik aš manau, kad negalima atskirti asmenybės nuo talento. Ji buvo visiškai išprotėjusi, tad neturėtume nutylėti šios pusės.
– Jus įkvepia padugnės, pralaimėtojai, prostitutės, tamsūs personažai. Ar neatrodo ironiška, kad į jūsų koncertus renkasi labai turtingi žmonės, meno gurmanai, besipuikuojantys brangiais kostiumais ir automobiliais?
– Taip. Šįmet koncertavau menų festivalyje Sidnėjuje. Pirmoje eilėje sėdėjo labai turtinga pora. Sėdėjo sukryžiavę rankas, neplojo, atrodė viskuo nepatenkinti. Žinoma, garsiai paprašiau jų atsip..ti ir nešdintis.
Kitą vakarą užkulisiuose mane teatro darbuotojai pasitiko plojimais. Pasirodo, tas žmogus, kurį pasiunčiau velniop, buvo festivalio finansų direktorius, visiškas šiknius, todėl tas mano išsišokimas visiems labai patiko.
Šiaip man nusispjauti, jei kam nepatinka mano muzika, bet jei pirmoje eilėje maivysiesi ir demonstruosi, kad tau visiškai neįdomu, išdėsiu tave į šuns dienas, nes tokiu atveju mano akyse tu – onanistas.
– Daugelyje pasaulio šalių nepilnamečiams draudžiama eiti į jūsų koncertus. Esate sakęs, kad tiems, kurie vis dėlto prasmunka, būna labai smagu.
– Taip. Aš neturiu vaikų, bet man atrodo absurdiška, kad tėvai nenori leisti vaikams klausytis „The Tiger Lillies“ tekstų.
Juk vaikai vis tiek nesupras, apie ką dainuoju. Vadinasi, tie tekstai įžeidžia tėvus, o ne vaikus. Net jei vaikai suprastų, tai ką? Dainuoju apie seksą, bet kai tu vaikas, tau seksas visiškai nerūpi, tai kažkoks keistas, nešvarus reikalas, kurį daro suaugusieji.
– Gyvenate Berlyne, esate įkvėptas tarpukario vokiško kabareto. Persikraustyti į šį miestą buvo svajonės išsipildymas?
– Ne, nes tai jau kitas Berlynas. Būtų smagu persikelti laiku ir pagyventi Veimaro respublikoje, bet tik iki kokių 1930-ųjų, nes tada valdžią perėmė šikniai.
Berlynas – ir dabar puiki vieta, daug visko čia vyksta. Įdomu, kad prieš 15 metų, kai pirmą sykį čia grojau, patys vokiečiai tvirtino, jog šis miestas – šūdinas ir neįdomus. Dabar jau ir jie supranta klydę.
– Daug rašote apie mirtį, šaipotės iš jos. Bijote mirti?
– Visi bijo. Tie, kurie sako kitaip, meluoja. Tai užkoduota prigimtyje. Jei pridėsite šautuvą žmogui prie kaktos, jis pridės į kelnes, išmatos bėgs per kojas.
Sakau iš patirties, jaunystėje manęs vos nenudūrė. Bičiuli, tą akimirką apsišlapinau per sekundę.
– Kas tai per istorija?
– Mane užpuolė gatvės gauja, supainiojo žmones, manė, kad priklausau jų priešininkų gaujai. Įsmeigė peilį, vos mirtinai nenukraujavau.
Įdomu tai, kad taip dažniausiai jauni žmonės elgiasi su kitais jaunais žmonėms. Aš vis dar vaikštau po prastus rajonus, apsivilkęs kvailai atrodantį paltą ir užsimaukšlinęs didelę skrybėlę, matau vaikinus, kurie tikrai puola žmones. Bet mane palieka ramybėje, nes man 56-eri, jiems atrodau senas kvailas pirdžius.
– Jei jau kalbame apie mirtį – šįmet pasaulis neteko daug garsių muzikantų, buvo daug gedulo, nors prieš mirtį tais pačiais muzikantais domėjosi kur kas mažiau žmonių.
– Taip buvo su Prince’u, Davidu Bowie – 20 metų jie mažai kam rūpėjo. Ironiška, bet tokie jau žmonės.
Prince’as ir Davidas buvo geri menininkai, todėl truputį gaila, kad mirė. Kitaip nei dauguma garsenybių, jie buvo talentingi. Kai Madonna mirs, savo feisbuko puslapyje parašysiu – puiku, džiaugiuosi. Nes ji – netalentinga kalė. Pasakykite, kas iš muzikos superžvaigždžių turi talento? Grupė U2? Nemanau.
– Esate sukūręs muzikinį pasirodymą pagal Williamo Shakespeare’o „Hamletą“. Kokį dar garsų literatūros kūrinį norėtumėte perkelti į sceną?
– Man siūlo Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Esu skaitęs, nebloga knyga. Kita vertus, gerų rašytojų – gausybė. Manau, mums tiktų J.W.Goethe „Faustas“. Danų prodiuseriai ragina imtis šio kūrinio. Būtų kieta ir įdomu.
Dar labai domina Edgaro Allano Poe kūryba, be to, esu sukūręs muzikos pagal rašytojo H.P.Lovecrafto tekstus. Buvo įdomu įrašyti albumą apie Pirmąjį pasaulinį karą – pagal to laikotarpio poetų eilėraščius. Man patinka tokie projektai – tai būdas įlįsti į įdomių rašytojų smegenis.
– Esate sukūręs keletą projektų su Rusijos menininkais. Ar tai reiškia, kad bendradarbiauti gali siūlyti ir lietuviai?
– Žinoma. Visi tokie projektai – su menininkais, kurie yra mano gerbėjai. Dažnai – garsesni už mane.
Pavyzdžiui, amžinatilsį garsus amerikiečių rašytojas Edwardas Gorey, kuriam taip patiko „The Tiger Lillies“, kad man atsiuntė ranka rašytą laišką. Voką atplėšė mūsų vadybininkė, neturinti žalio supratimo, kas jis per vienas. Užsiminė man atsainiai, kad kažkoks amerikietis parašė, o aš vos iš džiaugsmo neapsiverkiau.
Jis norėjo padirbėti kartu, turėjome susitikti Amerikoje, bet pora dienų prieš man išskrendant ėmė ir numirė nuo infarkto. Buvo truputį apmaudu.
– Esate sakęs, kad nesate žymus, bet traukiate žymius žmones.
– Sakiau tai prieš 15 metų, nes taip ir būdavo – tuntai garsenybių į koncertus ateidavo. O tada nustojo eiti. Ką aš žinau, gal dabar jau visi supranta, kas mes esame, o tuo metu buvome įdomi naujiena, kurią visiems norėjosi pamatyti.
– Kas smagiau – laimėti prestižinį teatro pasaulyje Laurence’o Olivier apdovanojimą ar žinoti, kad jūsų muzika skambėjo per rokerio Marilyn Mansono vestuves?
– Nei viena, nei kita. Su tuo apdovanojimu juokinga buvo – gavau jį už geriausią antraplanį vaidmenį miuzikle „Shockheaded Peter“, kurio vienas autorių esu.
Užkulisiuose priėjo vienas aktorius ir sako: klausyk, bet juk tau į tą apdovanojimą nusispjauti, ar ne? Sakau: na, taip, nelabai man rūpi. Jis siaubingai nuliūdo. Jis nelaimėjo, nors daug metų lankė teatro mokyklą ir taip toliau. Jam tai karjeros ir svajonių viršūnė, o aš net dorai nežinojau, kas čia per apdovanojimas. (Kvatojasi.)
Tai ir yra mūsų grupės keistenybė – mus kviečia į teatro renginius, apie mus rašo teatro kritikai. O muzikos spaudai ir festivaliams visai nerūpime. Vis dėlto aš save laikau muzikantu, o ne aktoriumi.
– Jaunystėje jūsų kaimynai buvo vagys, prostitutės ir sukčiai. Dabar, kai esate žinomas ir prakutęs, jus supantys žmonės – visiškai kitokie?
– Pamenu, kartą skaičiau garsaus amerikiečių komiko Harpo Marxo autobiografiją. Pirma jos dalis – labai įdomi ir juokinga, jis pasakoja apie savo karjerą: kaip rengdavo pasirodymus visiškose skylėse, buvo apiplėštas vadybininko, trynėsi su suteneriais.
Įpusėjus knygai, jis išgarsėja. Ir tada viskas pasidaro nuobodu. Jis pradeda leisti laiką su turtingais žmonėmis, aukštuomene.
Vienas būdų išgarsėti muzikos pasaulyje – megzti reikalingas pažintis. Aš niekada to nedariau. Gal dėl to normaliai nepažįstu nė vienos garsenybės. Man visiškai nusispjauti, jei kas nors yra garsus, nes dauguma tokių žmonių – baisiai nuobodūs.
Žinoma, toks mano požiūris kenkia karjerai, bet ką padarysi. Atsakant į jūsų klausimą – mano draugai išliko tie patys, kuriuos turėjau dar prieš „The Tiger Lillies“. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau.
„The Tiger Lillies“ vaizdo klipas „Living Hell“:
