„Kūjeliai“ galėtų būti nesantuokiniai Virgio Stakėno ir kokios rašytojos vaikai – jų muzika yra kažkas per vidurį tarp „Visagino Country“ festivalio repertuaro ir dainuojamosios poezijos.
Pasikinkę ne tik tradicinius roko instrumentus, bet ir bandžą, mandoliną, lumzdelį, armoniką, vaikinai kuria smagią muziką su šiek tiek ironijos. Šiuo požiūriu jie panašūs į įkyraus hito „Lūpytės“ atlikėjus „Baltasis kiras“ – niekada nesuprasi, rimtai jie čia viską daro ar juokais.
Humoras ryškiausiai jaučiasi dainose „Kontrolierė“, „Čiurlionio kančios“ ir „Lietuviškos grupės“. Pastaroji yra hiphopo parodija, kurioje „Kūjeliai“ repuodami giria, pavyzdžiui, grupes „Foje“ ir „Garbanotas bosistas“. Tiesa, reikia pripažinti, nelabai išradingai – su tokia dainos tema galima prajuokinti kur kas labiau.
Greta linksmybių yra ir ilgesio – pavyzdžiui, dainose „Arbaletai“ ir „Karštos žarijos“. Bet didžioji dalis albumo skamba taip, lyg keturi draugai savaitgalį būtų pasėdėję su keliais buteliais vyno studentų bendrabutyje ir įrašę viską, kas išėjo.
Beje, visi keturi grupės nariai rašo dainas ir patys dainuoja, tai daro įspūdį. Muzika klausosi maloniai, nors ir nėra madinga ar šiuolaikiška. Bet panašu, jog „Kūjeliams“ kol kas trūksta fantazijos, jog parašytų dainą, kurios norėtųsi klausytis penkis sykius iš eilės. Bent jau šiame albume tokią tikrai sunku rasti.
Įvertinimas – 7 iš 10. „Kūjelių“ vaizdo klipas „Lietuviškos grupės“:
