Kai kas nepasikeitė visai. Pavyzdžiui, net desperatiškiausiai trokštančios laimėti šį konkursą Lietuvos kunigai dėl to tikrai nesusigundys laiminti gėjų santuokų, o europiečiai netikėtai neįgijo daugiau skonio ir nuobodžią ruso banalybę vertino ne pagal turinį, o pagal blizgesį.
Kai kas pasikeitė iš esmės. Naujas balsavimo būdas įnešė netikėto aiškumo, kas ir kam Europoje dega politine meile. Ir aiškiai pademonstravo, kad emigraciją skatina ne kainos prekybos centruose. Kaip kitaip paaiškinti tokią balsuojančių lenkų gausą daugybėje Europos kraštų? Jei pigios svajonės šaly būtų tikrai taip gera, būtų lipęs nuo scenos lenkaitis su komisijos 7 balais.
Nori matyti tikrus komisijos skonio balus – žiūrėk į dešimtuką. Dvylika rezervuota politiniam pareiškimui. Narvuose užsidaręs Kipras atidirbo į jį investuojantiems Rusijos oligarchams, Malta užmerkė akis italės klaidoms, Gruzija žino, kodėl myli Ukrainą, Ukrainai irgi ačiū – yra už ką. Ir Rusija juk ne veltui „bratskogo naroda“ nepastebėjo.
Vienintelė Australija, kaip nekalta nuotaka be europinių nuodėmių, viską ėmė tik vokalu. Ir prancūzas, kaip vis dar anglų kalbos besikratantis išsišokėlis, be jokios politikos negavo to, ko verta daina.
Bet įdomiausia tai, kad neaišku, kodėl ir vėl laimėjo objektyviai geriausia. Nes kol kiti blizgino šou elementus, mėgino atspėti rinkos skonį, pirko dainų melodijas ir derino šukuosenas, Ukrainos atstovė tiesiog priminė, kam žmonės pradėjo kurti dainas. Kodėl išvis egzistuoja muzika.
Ji velnioniškai įtaigiai, autentiškai, tikėdama kalbėjo ne tai, ką kažkas galbūt norėtų girdėti ir kas galėtų laimėti, o tai, kas verta dainos. Dainą, kuri sukurta ne pagal užsakymą, skaičiuojant populiariausias akordų sekas ir gracingiausius frazeologizmus, o todėl, kad ji turėjo būti sukurta.
Ir atlikta. Ne pergalei, o tam, kad išgirstų. Tik taip atsiranda visa tikra pasaulio muzika. Tik dėl to stokos daugelis tikrų muzikantų paniekinamai taria žodį „Eurovizija“. O čia įrodymas – nereikia niekinti. Pakanka pasinaudoti sena Orfėjo pamoka – laimi tik tas, kuris muzikoje mato ne prizo blizgesį, o sielos apsivalymą.
Tenka prisipažinti – „LT United“ savo 21 gramo sielos į „Euroviziją“ nevežė. Tačiau ir pokštas turėjo kur kas didesnę vertę nei skanduotė su šokiu. Gal ir sutapimas, tačiau tais metais mygtelėję „Eurovizijai“ nuospaudą, kad jei taip ir tęs, ateityje rizikuoja virsti cirku su klounais, pamatėme, kaip pradėjo suktis rengėjų girnapusės.
Atsirado komisija, kilo noras grįžti prie muzikos, kartais net nugalėti pradėjo nebe sijonų kilnojimas turkiškais ritmais, o dainos, kurių ir radijas nesigėdi bent pusmetį transliuoti. Loreen „Euphoria“, Manso Zelmerlowo „Heroes“, Lenos „Satellite“ – nebe cirkas, o popmuzika. Ir dabar Džamala (Jamala ji virto užrašius angliškai), kur tiesiog muzika. Ji gali patikti ar nepatikti, bet ji turi prasmę.
Taigi jei su džiaugsmu prisimenate „LT United“ dėl to, kad kažką pakeitė lietuvių požiūryje ir „Eurovizijos“ dvasioje, ar, kad bent mėnesį Europa lietuvius laikė atsipūtusiais humoristais – niekas nepasikeitė.
O jei tik už aukščiausią Lietuvos pasiektą vietą – metas keisti požiūri. Galbūt Donato Montvydo dainoje irgi nėra to 21 gramo, galbūt jo dainos neniūniuos joks kitas „Eurovizijos“ dalyvis, tačiau vietą jis užėmė aukštesnę.
Pirmiausia, matematiškai. Todėl, kad surinko 200 balų, o „LT United“ – 162. Todėl, kad aplenkė 34 dalyvius, o „LT United“ – 31. Todėl, kad visus balus surinko vienas, o „LT United“ – šešiese.
Antra – stebuklingai. Jis, komisijos paliktas dvyliktoje vietoje, o žiūrovų – dešimtoje, kažkokiu būdu įsigudrino namo važiuoti užėmęs devintąją. Burtai, ne kitaip.
Taigi su visa pagarba aukščiausio pasiekimo laurus perleiskime tam, kam priklauso.
Štai tik bėda – kaip ir tuomet, taip ir dabar „Eurovizijoje“ yra tik dalyviai ir nugalėtojas. Ir šiais metais tai – Ukraina. Ir kažkodėl atrodo, kad išties tuo džiaugiasi iš Krymo išguiti totoriai, tačiau tikrai ne šalies vadovybė. O ir „Eurovizijos“ rengėjai, matyt, neteko nemažos dalies savo skandinaviškos ramybės.
Ir bėda ne tai, kad Ukrainai gali pritrūkti pinigų renginiui, kurio biudžetas tiek išsipūtė, kad net turtingosios Švedijos vedėjai ne kartą užsiminė apie kaštus. Didžiausia bėda kitais metais virs saugumas.
Jei jau dabar ryšys su Izraeliu trūkinėjo, įsivaizduojate, kas vyks eksperimentiniu Rusijos kibernetinių atakų poligonu virtusioje Ukrainoje? Žodžiu, Kijevo darbelis laukia toks, kad ir NATO vadovybei galvos pražiltų.
Na, bet tai jau kita tema. Nes širdyje juk vis tiek tikiu, kad šių metų „Eurovizija“ sugrąžins į madą sielą. O kilogramas sielos yra kur kas didesnė jėga negu tona trotilo.
