Pažįstamas „Labas vakaras, Europa!“ vėl suburs buvusius
priešininkus ir sąjungininkus metinei keistenybių, blizgesio ir
muzikos šventei, kuri šiemet mini savo 60-ies metų jubiliejų.
Po to, kai 2014 metų Euroviziją laimėjo barzdotas Austrijos
transvestitas Conchita Wurst, švedas Mansas
Zelmerlowas pernai pasiekta pergale šeštą
kartą sugrąžino konkursą į Stokholmą ir priartino savo šalį
prie Airijos septynių pergalių rekordo.
Pradinė 42 šalių atstovų grupė ketvirtadienį vakare – po
abiejų pusfinalių – sumažėjo iki 26 atlikėjų. Tiesiogiai, be
kovos pusfinaliuose, į finalą pateks tik šiemetinio konkurso
šeimininkės Švedijos ir konkurso didžiausių remėjų –
Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ir Jungtinės
Karalystės – atstovai.
Eurovizija oficialiai siekia būti nepolitinis konkursas, bet tuo
tiki nedaug kas ir šie metai neatrodo išimtis.
Lažybų punktai laukia dvikovos tarp Rusijos ir Ukrainos, kurią
drasko konfliktas, prasidėjęs Rusijai 2014 metais aneksavus Krymą.
Ši dvikova gali būti nuožmi, nes Ukrainos atstovė Susana
Jamaladinova turi atlikti dainą „1944“,
kurioje kalbama apie Stalino vykdytą Krymo totorių deportaciją.
32 metų džiazo dainininkę ir dainų kūrėją, prisistatančią
Jamalos sceniniu slapyvardžiu, kaip pranešama, įkvėpė
prisiminimai apie prosenelę, kuri 1944 metais iš Krymo buvo
deportuota su penkiais vaikais, drauge su 240-čia tūkst. kitų
totorių.
„Kai ateina svetimi, jie ateina į jūsų namus, jie išžudo
jus visus ir sako „Mes nekalti, nekalti“, – tokiais žodžiais
prasideda daina.
Rusijos pareigūnai ir kai kurie politikai Kryme skundėsi, kad
šia daina siekiama juodinti Rusiją. Bet Ženevoje įsikūrę
organizatoriai nusprendė, kad daina nepažeidžia konkurso
taisyklių, draudžiančių politines kalbas.
„Muzikantai turėtų reikšti savo jausmus, savo tikruosius
jausmus, o ne dainuoti beprasmius žodžius, kokius visą laiką
girdime“, – sakė atlikėja Stokholme.
Tačiau Maskvos ir Kijevo dvikovą dar gali nustelbti kitas
lažybininkų favoritas, prancūzų ir izraeliečių kilmės Amiras
Haddadas, kuris atstovaus Prancūzijai su
optimistiška daina „J'ai cherché“ („Aš ieškojau“).
Šis simpatiškas 31 metų dantų chirurgas bando sužavėti kitas
šalis neįprastu prancūzų pasirodymams triuku: dalis jo dainos bus
angliška.
Jei jam pavyks, jis bus pirmasis konkursą laimėjęs prancūzų
atlikėjas po beveik 40 metų pertraukos.
Eurovizija nuo pat jos sumanymo Šveicarijoje 1956 metais, per
Šaltąjį karą, bando suvienyti besivaidijančias Europos šalis.
Tuo pačiu metu ji visad būdavo ir nacionalistinės konkurencijos
atspindys.
„Eurovizija yra visos Europos šventė“, – sakė Švedijos
visuomeninio transliuotojo SVT vadovė Hanna Stjarne.
„Europa išgyvena blogą momentą, ji suskaldyta, bet dėl
„Eurovizijos“ žmonės gali susirinkti su kibirkštėle akyse“, –
sakė ji.
Pirmą kartą per jo istoriją konkursas bus tiesiogiai
transliuojamas JAV, per kanalą „Logo“, orientuotą į
lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių žmonių
bendruomenę.
Eurovizija jau ne vieną dešimtmetį yra itin populiari gėjų
sluoksniuose – tokiu mastu, kad vienintelės transliacijų metu
leidžiamos vėliavos buvo Jungtinių Tautų (JT) narių, Europos
Sąjungos (ES) ir vaivorykštinė gėjų.
Vėliavų klausimas šiemet tapo kontroversijos priežastimi, kai
palestiniečiai, velsiečiai, baskai ir net samiai suprato, kad jų
vėliavos yra Eurovizijos „juodajame“ sąraše – drauge su juoda
„Islamo valstybės“ vėliava.
Galiausiai Europos transliuotojų sąjunga (ETS) sušvelnino
taisykles ir leido naudoti „dalyvių šalių, regionų ir vietos
vėliavas, pavyzdžiui, velsiečių ir samių“.
Samiams – vietiniams Šiaurės šalių ir Rusijos šiaurės
gyventojams – atstovaus dalyvė iš Norvegijos Agnete,
kuri nori atsinešti į sceną savo etninės grupės vėliavą.
Iki šiol konkurso laimėtojas paprastai paaiškėdavo gerokai
anksčiau, nei būdavo baigtos skelbti šalių skirtų balų
lentelės.
Šiemet, kad intriga išliktų ilgiau, organizatoriai nusprendė,
kad pirma bus skelbiami šalių vertinimo komisijų rezultatai, o tik
paskui – mažiau nuspėjami televizijos žiūrovų balsai.
