Pernai lapkritį B.Clementine’o pavardė mirgėjo visuose britų dienraščiuose. Dainininkui Londone buvo įteiktas prestižinis „Mercury“ apdovanojimas, kritikų skiriamas už geriausią per metus išleistą Didžiosios Britanijos ir Airijos atlikėjų albumą.
Šį apdovanojimą Benjaminas gavo už debiutinį albumą „At Least For Now“, kuriame skambanti muzika – lyg apnuogintas nervas.
Sodriu balsu jaunas britas dainuoja apie išdavystę, skurdą, svajones ir nerimą. Dramatiška, melancholiška, liūdna – visi šie žodžiai tinka apibūdinti muzikai, dėl kurios jis jau pramintas jaunesniuoju legendinės džiazo deivės Ninos Simone broliu.
Dabar Benjaminas – žvaigždė, kviečiama į madingiausius vakarėlius ir svarbiausias koncertų sales, koncertuojanti su orkestrais ir giriama sero Paulo McCartney. Tačiau daugelį dainų, dėl kurių iš proto eina ir meno pasaulio snobai, ir pramogų pasaulio garsenybės, jis sukūrė aplinkybėmis, kurių neverta pavydėti.
Turtingoje šeimoje augęs dainininkas prieš aštuonerius metus susipyko su tėvais. Regis, jų santykiai pašliję iki šiol.
Su šešiasdešimčia svarų sterlingų kišenėje ir svajonėmis apie muziką Benjaminas išvyko į Paryžių ir ten kelerius metus gyveno kaip benamis – niekaip negalėdamas susirasti nuolatinio darbo nakvodavo kur pakliūva. Kelis eurus maistui užsidirbdavo grodamas ir dainuodamas Paryžiaus metro ir gatvėse.
Lova nakvynės namuose, kur kambarį tekdavo dalytis su dešimčia nepažįstamųjų, buvo didžiulė prabanga. Kol vieną dieną gatvėje grojantį vaikiną pastebėjo vienas įrašų prodiuseris.
Jau pirmieji B.Clementine’o įrašai sulaukė daug dėmesio Prancūzijoje.
Intrigos pridėjo keistos istorijos apie šį dainininką, į sceną mėgstantį eiti basomis. Esą sykį jis keliolika valandų pavėlavo į svarbų festivalį, nes traukiniu važiavo be bilieto, buvo išmestas, o tada nusprendė kelias dešimtis kilometrų į renginį žingsniuoti pėsčiomis.
Dainininkas vengia kalbėti apie skurdžią praeitį. Jis teigia, kad, ta Pelenės istorija nepelnytai užgožia kūrybą.
Juolab kad dabartis – visiškai kitokia. Kai bohemiškos publikos numylėtiniu tapęs dainininkas groja „Burberry“ madų šou ar pozuoja ant raudonojo kilimo prestižinėse ceremonijose, sunku suvokti, kad prieš penkerius metus jis dažnai negalėdavo nusipirkti puodelio kavos.
Gegužės 13-ąją šis išskirtinis atlikėjas dainuos Vilniaus koncertų salėje „Compensa“. Prieš šį koncertą sutartą interviu teko porą sykių atidėti.
Dainininko atstovai atsiprašė, kad jis netikėtai turėjo apsilankyti pas gydytoją.
Kas nutiko? „Nieko rimta, viskas bus gerai. Turiu problemų dėl depresijos, todėl kartais reikia šį tą išsiaiškinti su specialistais“, – „TV antenai“ ramiai paaiškino Benjaminas.
Jis kalba taip tyliai, kad vos girdisi. Tačiau išgirsti, ką šneka šis muzikos pasaulio atradimas, ne mažiau įdomu nei pažinti jo dainas.
– Muzikos gerbėjai ir kritikai nesiginčija – jūsų dainos persmelkia iki sielos gelmių. Kaip jos atsiranda?
– Daugelį tų, kurias girdėjote, parašiau dar prieš tapdamas profesionaliu muzikantu. Jų dar liko, galbūt išleisiu ateityje. Aš nemoku rašyti gastroliuodamas. Reikia laiko ir ramybės, kad parašyčiau kūrinį.
Nėra jokių taisyklių, tiesiog užrašau tai, ką jaučiu. Dažniausiai – namie, savo kambaryje. Dievinu poeziją, paskaitau kokį eilėraštį, pradedu mąstyti apie gyvenimą. Dažnai išeinu pasivaikščioti – naktį, nes tai mano mėgstamiausias laikas. Grįžtu ir rašau tai, kas dedasi širdyje. Kartais per šešias valandas atsiranda keturios eilutės, o kartais – visa daina per penkias minutes.
Taip, pavyzdžiui, buvo su kūriniu „Cornerstone“ (viena dainų, padėjusių B.Clementine’ui išgarsėti – Red.).
– Sakote, kad esate ekspresionistas, muzikoje apnuoginantis savo kasdienes mintis ir jausmus. Dabar pasaulis kupinas konfliktų ir nerimo. Ar reikia suprasti, kad, pavyzdžiui, Paryžiaus teroro atakos atspindėtos jūsų naujose dainose? Juk jų aukoms atminti skyrėte laimėtą „Mercury“ apdovanojimą.
– Taip. Mano antrasis albumas – būtent apie tai, kas dabar dedasi. Rašau apie tai, kas akivaizdu. Ir man tai atrodo svarbu, nes muzikoje tam neskiriama pakankamai dėmesio. Atlikėjai stengiasi dainuoti apie išgalvotus dalykus, o man nesinori.
Tai bus dainos apie baimę, norą pabėgti. Apie dabartinį Didžiosios Britanijos norą išstoti iš Europos Sąjungos, planus atsitverti milžiniška tvora.
– Užpernai mačiau jūsų koncertą Prancūzijoje – atrodė, kad scenoje atsijungiate, esate apsėstas muzikos ir nematote nieko aplink.
– Taip ir yra. Ar po koncertų jaučiuosi pavargęs? Iškart – ne, bet grįžęs į viešbutį griūvu ir išsyk užmiegu. Kiekvienas pasirodymas man – kaip paskutinis vakaras gyvenime. Kitaip tai būtų netikra.
– „Mercury“ apdovanojimas – vienas prestižiškiausių muzikos pasaulyje. Tikėjotės jį gauti?
– Nė trupučio. Maniau, mano muzika tiek nutolusi nuo to, kas populiaru, kad tikrai liksiu nepastebėtas. Ėjau į ceremoniją tiesiog pasilinksminti.
Supraskite, mano vadinamosios karjeros lūkesčiai labai nedideli, o „Mercury“ – itin svarbus įvertinimas. Vis dėlto šis prizas nėra ir nebuvo tai, ko norėjau ir siekiau. Jei tai padės man nueiti ten, kur noriu, pasiekti daugiau ausų, tada gerai.
– Tai netrokštate laimėti „Grammy“ ir uždirbti kelių milijonų?
– Ne, „Mercury“ man – daug svarbesnis apdovanojimas nei „Grammy“. Na, gal būtų smagu pagroti Niujorko salėje „Carnegie Hall“, bet jau turiu daug daugiau, nei kada nors ketinau ar norėjau turėti.
Kita vertus, pats svarbiausias įvertinimas – kai po koncerto prie manęs prieina klausytojai ir verkdami dėkoja. Tai mane varo į priekį. Pažinti žmones, dalytis muzika, susitikti su klausytojais – tai viskas, ko noriu. Apdovanojimai – ne taip svarbu.
– Vadinate save istorijų pasakotoju, o ne muzikos atlikėju. Sakote, kad nesate geras pianistas ar dainininkas. Ar jums neatrodo, kad pernelyg kuklinatės?
– Ne, esu sąžiningas. Tai, ką darau, yra labai paprasta. Žinoma, kartais paprasti dalykai yra ir labai sudėtingi.
Tikrai nesu geras pianistas ar dainininkas. Man atrodo, aš tiesiog jausmingai kalbu, o ne dainuoju. Luciano Pavarotti – jis buvo geras dainininkas.
Jei kam nors atrodo, kad aš dainininkas – tebūnie. Nesimaivau ir nebandau vaidinti kuklaus, man taip tiesiog atrodo.
– Nepažįstate natų, bet jums puikiai sekasi. Ar norite jas pažinti?
– Būtinai. Ateityje ketinu stoti į aukštąją mokyklą ir studijuoti akademinę muziką, kompozicijos meną. Tai didžiausia svajonė. Man dievai – kompozitoriai Claude’as Debussy, Erikas Satie, Fryderykas Chopinas. Trokštu būti kaip jie.
– Jums pagyras žarsto seras P.McCartney, įrašėte kūrinį su legendiniu dainininku Charles’u Aznavouru. Nesinori įsižnybti, ar nesapnuojate?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Kita vertus, tokios pažintys sukelia įvairių minčių. Pavyzdžiui, noras suvokti savo visas galimybes, atrasti talentą, maksimaliai jį ištirti ir išnaudoti. Tada gali su jais kalbėtis kaip lygus su lygiais.
Manau, visi žmonės iš esmės vienodi. Tiesiog vieni sugeba išreikšti savo gabumus, o kitiems nepasiseka. Kai susipažinau su P.McCartney ir Ch.Aznavouru, supratau, kad jie – paprasti žmonės. Jie neatrodė kaip tos žvaigždės iš žurnalų viršelių.
– Ar palaikote ryšį su žmonėmis, su kuriais bendravote tuo metu, kai Paryžiuje buvote benamis?
– Ne, nes beveik su niekuo nebendravau. Visiškai rimtai – neturėjau nė vieno draugo, tik gitarą, kelis eurus kišenėje ir drabužius, kuriuos vilkėjau.
Tik po kelerių metų atsitiktinai susipažinau su žmogumi, kuris vėliau tapo mano prodiuseriu. Pirmas bičiulis per keletą metų. Iki tol buvau visiškai vienišas.
– Prieš keletą metų kartais neturėdavote už ką pavalgyti. Ar dabar lengva leisti pinigus prisimenant tuos skurdžius laikus?
– Aš jų beveik neišleidžiu. Nusiperku valgyti, na, dar investuoju į muzikos instrumentus. Nieko daugiau man nereikia. Nereikia ir drabužių, nes dabar jų gaunu nemokamai. (Juokiasi.) Šiek tiek padedu kitiems. Štai ir viskas.
Pastebiu, kad išpopuliarėję dainininkai kartais pradeda elgtis kaip kvailiai, taškytis pinigais, pirkti brangius automobilius. Man išvis nereikia mašinos, aš pripratau vaikščioti pėsčiomis. Net metro vengiu važiuoti, nes Paryžiuje negalėdavau sau leisti nusipirkti bilietą. Turbūt man sunku pasikeisti, gal ir nenoriu. Nesu žvaigždė, nieko daug dar nepasiekiau. Man dar tik 27-eri.
– Dainavote prabangių mados namų „Burberry“ kolekcijos pristatyme, jūsų muzika panaudota jų reklamai. Ar reikia suprasti, kad domitės mada?
– Ne. Tiesiog mane įtikino ten dirbantys žmonės. Man svarbu užmegzti ryšį, suvokti jų tikruosius tikslus. Nelengvai prisileidžiu svetimus.
Kai pasiūlė bendradarbiauti, iš pradžių atsisakiau. O tada mane įkalbėjo išgerti kavos su Christopheriu Bailey, „Burberry“ kūrybos vadovu. Pasikalbėjau ir supratau, kad jam tiesiog labai patinka mano muzika, kad jis nuoširdus ir nemeluoja, yra mano gerbėjas. Po to pokalbio pasakiau: imkite mano dainą ir darykite su ja ką norite.
Kai kurie gerbėjai mano, kad bendradarbiavimas su tokiomis didelėmis įmonėmis žudo meno dvasią. Aš žiūriu kitaip – „Burberry“ padeda mano muzikai pasiekti daug didesnę auditoriją. Radijas juk mano dainų netransliuoja, nes nesutinku rašyti trijų minučių kūrinių, kurie jam tiktų.
– Leidinys „Evening Standard“ jus pakvietė į iškilmingą vakarą, skirtą įtakingiausiems Londono žmonėms. Jums tai neatrodo keista?
– Nežiūriu į tai pernelyg rimtai. Nuėjau, nes pamaniau, kad tai gali padėti kokiam geram tikslui. Smagu, kai tave įvertina, tik pramogų pasaulyje tai dažnai būna nenuoširdu, daug tuštybės. Daugumą tokių pasiūlymų atmetu, bet kartais sutinku ateiti.
– Jūsų dievaitė – prieš 13 metų mirusi dainininkė Nina Simone. Jei ją sutiktumėte šiandien, ko norėtumėte paklausti?
– Nieko. Tylėčiau ir bijočiau pajudėti. Klausyčiausi, ką kalba, o tada turbūt pamėginčiau ją apkabinti.
B.Clementine'o vaizdo klipas „Condolence“:
