Gyvai atlikdama paskutinio savo albumo „Viskas netrukus baigsis“ programą grupė nusprendė nulipti nuo tradicinės scenos, atsisakyti koncertinės pompastikos ir bendrauti su žiūrovais prie arbatos puodelio.
Ne vieną išsigandusį gerbėją nuraminę, kad ši jų programa nereiškia grupės veiklos pabaigos, „slibinų“ trijulė akis į akį susitinka su visais atėjusiais ir kviečia pozityviam muzikiniam pokalbiui apie tai, kas laukia kiekvieno iš mūsų – gyvenimo pabaigą.
Prieš paskutinius šį pavasarį „Viskas netrukus baigsis“ pasirodymus, kurie vyks šį sekmadienį Šiauliuose ir balandžio 24 d. Vilniuje, „Liūdnų slibinų“ tandemas Vaidas Kublinskas, Aistė Lasytė ir Dominykas Vaitiekūnas pasakoja, kas išprovokavo kūrybines temas apie pabaigą, kodėl į pasirodymą priima vos šimtą žiūrovų, neleidžia šių sanbūrių fotografuoti net žiniasklaidai ir kokių pabaigų laukia patys.
– Kaip gimė programa „Viskas netrukus baigsis“?
Aistė: Kaip neplanuotas kūdikis, bet visai iš meilės.
Dominykas: Prieš kurį laiką nusprendėme, kad reikia daug kalbėtis ir beveik kasdien užsukdavome vienas pas kitą į svečius nešini muzikos instrumentais ir visokiom prasmingom, ir nelabai, mintim.
Programa gimė iš mūsų trijulės pokalbių, minčių, parašytų eilėraščių ir sudėliotų natų. Tiesiog sėdėjome ir bendravome, o kai jau prisibendravom šita tema tarpusavyje, nusprendėme įtraukti ir kitus žmones. Žmones, kurie kada nors gyvenime yra pagalvoję apie pabaigas – darbų pabaigas, santykių pabaigas, pavasario, minčių, dainų, norų ir savo paties pabaigas.
– Kuo skiriasi „Viskas netrukus baigsis“ pasirodymai nuo įprastų jūsų koncertų?
Vaidas: Tai net ne visai koncertas. Čia mes gyvename laisviau, daugiau improvizuojame, daugiau sau leidžiame klausytis bei reaguoti į žiūrovą. Tai kitokia patirtis ir mums, ir klausytojams.
Dominykas: Aš juos vadinu „wireless'iniais“ – belaidžiais koncertais, nes muziką atliekame be jokių laidų, mikrofonų – be įgarsinimo. Mums malonu išbandyti kaip veikia natūralios garso bangos. Šiuose koncertuose mes taip pat įžūliai paliekame vietos žiūrovo nuomonei. Čia galima su mumis nesutikti, diskutuoti ir ne internete, o gyvai pasakyti ką gi jie mano apie mūsų mintis, o svarbiausia – apie savo gyvenimą.
– Kodėl visos naujausio jūsų albumo ir šios programos dainos kalba apie gyvenimo pabaigą?
Vaidas: Tai tik viena iš temų, bet turbūt pati jautriausia. Mes kiekvieną dieną gyvename šio klausimo šešėlyje, tik stengiamės į tai nekreipti dėmesio, nes tai atrodo nemalonu. Bet ar iš tikrųjų tai taip nemalonu? O gal „liūtas“ baisus tik kol nuo jo bėgi?
Aistė: Mes norim kalbėtis su žmonėm, o lengviausias būdas susirasti pašnekovą yra kalbėtis apie tai, kas jus sietų. Gyvenimo pabaiga sieja visus, tai lyg bendras visų interesas.
Dominykas: Gal atrodo baugokai, nes žodis „pabaiga“ dažnai iškyla vaizduotėje visokiais tamsiais pavidalais. Mes tą pastebėjom ir pradėjom kalbėtis, kodėl ir ar tikrai tai tik kažką neigiamo nešanti mintis.
Juk kartais būna ir taip, kad malonu sulaukti pabaigos. Man, pavyzdžiui, labai nepatinka, kai baigiasi dantų pasta, arba dar blogiau – tualetinis popierius, bet labai patinka, kai baigiasi žiema ir labai smagu buvo baigti mokyklą.
Programoje kalbame ne tik apie savo ar kitų žmonių pabaigą. Kalbame, tiksliau dainuojame, apie dienos pabaigą, apie gyvenimo sename bute pabaigą, apie laimės pabaigą, apie raudonas žmonių nosis ir apie begalybės nepabaigą.
– Kaip žmonės reaguoja į tokį nevienareikšmį pavadinimą – „Viskas netrukus baigsis“?
Aistė: Oi, daugiau ar mažiau vienodai: „O ne, slibinai skirstosi?“. Gerai, kad dar neteko girdėt: „O, pagaliau jie skirstosi“ (šypsosi).
Vaidas: Išties daug žmonių pamano, jog skirstomės. Mes juos raminam, ir patyliukais džiaugiamės, jog kažkam tai rūpi.
– Kokius jausmus ar pamąstymus jums patiems sukelia mintis, kad viskas baigsis?
Vaidas: Tai yra dvejopo poveikio mintis. Kad baigsis, atrodo nemalonu, jei tai kas vyksta yra malonu. Bet jei vyksmas nemalonus, tada ta mintis tarytum išlaisvina. Žvelgdami į savo dabartį esame įpratę regėti ją gan siaurame įvykių kontekste – dienos, savaitės, gal metų, o šioji atveria visą horizontą.
Dominykas: Pagalvojimas, kad viskas netrukus baigsis stiprina akimirkos malonumo jausmą. Juk visi žinom, kad viskas baisis. Anksčiau ar vėliau. Bet kodėl pradedame bijot – velniai žino. Gal kartais reikia tiesiog imt ir nebijot.
– Šią programą rodote kamerinėse erdvėse, į vieną pasirodymą priimate ne daugiau šimto žmonių. Kodėl pasirinkote tokį formatą?
Vaidas: Kai būna daug žiūrovų – jie tarsi susiplaka į vieną ir girdi tik bendrą minios ošimą. Kai jų mažiau – jie išlieka atskiri ir nesusilieję, įvairūs, individualūs ir tarpusavyje ne visada sutariantys. Man labai patinka šis formatas.
Dominykas: Kameriniai pasirodymai įdomūs tuo, kad juose tiek žmonėm, tiek mums patiems sunkiau yra pasislėpti vieniems nu kitų. Čia mes tiesiai priešais save matome žmogų, kuris smalsiai į tave žiūri, juokiasi, klausia ir akimis, ir žodžiu. O kartais ir sutrinka. Nuo to paties žmonių artumo sutrinkame ir mes. Ir tas sutrikimas savotiškai žavus. Kitą žmogų ir save visokiais rakursais iš arti pamatom.
– Į šiuos pasirodymus neįsileidžiate fotografų ar operatorių, publikos taip pat prašote nefiksuoti pasirodymo telefonais. Gali įamžinti ką nors slapto?
Vaidas: Kai sėdi svetainėje su draugais ir daliniesi brangiais dalykais, turbūt labai keistai sureaguotum, jei kažkas išsitrauktų telefoną ir pradėtų filmuoti. Tuoj nustotum elgtis taip, kaip elgeisi, ir pradėtum stengtis atrodyti šauniau ir teisingiau. O gal ir apskritai nustotum. Būtent todėl ir prašom. Kad nenustotumėm.
Aistė: Ar žiūrovui patiktų, jei mes viduryje jo pokalbio pradėtumėm pyškint fotoaparatais? Tai jau būtų ne dialogas, o monologas ir fotosesija. O mes siekiam su kiekvienu užmegzti dialogą. Be to, nuo blyksčių Vaidas pradeda šokti liaudiškus šokius – tai mums su Dominyku truputį trukdo.
– Įprastai jūsų koncertuose būna gausu ir mažiausiųjų klausytojų, kodėl ši programa rekomenduojama jau turintiems 14 metų ir vyresniems žiūrovams?
Vaidas: Prie vaikų, kaip ir prie kamerų, norisi atrodyti teisingesniems bei geresniems. Tiek mums, tiek žiūrovams. O kalbantis tomis pabaigų temomis labiausiai norisi tikrumo, iš kurio kartais gimsta žodžiai ar emocijos, kurios nebūtinai bus suprantamos gyvenantiems dar pirmąją savo gyvenimo dešimtį.
Dominykas: Galvojam, kad šios programos temos bus aktualesnės ir suprantamesnės jau kiek paūgėjusiems. Be to, kameriniame formate be įgarsinimo ir be sceninės pakylos mes pradedame konkuruoti su mažiausiais, kurie atkakliai reiškiasi dainomis ar šūksniais arba bando surengti bėgimo varžybas.
Tačiau pasitikime tėvų sąmoningumu ir paliekame spręsti jiems, ar į šiuos pasirodymus ateiti drauge su vaikais. Visgi, kuo anksčiau pradės galvoti apie gyvenimo pabaigas, tuo daugiau laiko turės gyventi.
– „Viskas netrukus baigsis“ skamba naujausios jūsų autorinės dainos, kurių nėra kitų jūsų koncertų programose. Ar gyvai jas klausytojai ir toliau galės išgirsti tik šiuose pasirodymuose, o gal skambės, pavyzdžiui, festivaliuose?
Vaidas: Matyt ne. Neišeitų. Šios dainos tarytum remiasi viena į kitą savo temomis ir tik visos kartu įgyja „viskas netrukus baigsis“ atmosferą ir svorį.
Aistė: Kaip bus ateityje, žino tik žiniuonys, tačiau kol kas tai atskira programa su atskira idėja.
– Kokių pabaigų patys labiausiai laukiate?
Vaidas: Labiausiai laukiu, kol galvoj baigsis kvailos mintys. Ypač tos, kurios sako, jog kažkada bus kažkaip kitaip, kažkaip geriau nei dabar ir tada tu pradėsi iš tikro gyventi. Juk taip nebus – atvirkščiai, vieną dieną išvis nieko nebebus, nes viskas baigsis. Tad, matyt, nėr ko laukti, tai yra tai ir taip bus iki kol pasibaigs. „O ką tada daryt dabar?“ – yra kita kvaila mintis, kurios pabaigos irgi nesulaukiu.
Aistė: Aš labai nemėgstu, kai man kažkas nepatinka. Bet jei kažkas nepatinka – tai mano problemos. Tad laukiu problemų pabaigos.
„Liūdnų slibinų“ nebylus kvietimas į koncertus:
