Prieš 17 metų buvęs grupės „Enigma“ prodiuseris Frankas Petersonas pristatė idėją, kuri atrodė kiek absurdiška, bet pelnė didžiulį populiarumą.
„Pink Floyd“, „U2“, „Metallica“, Philo Collinso ir kitų populiariosios muzikos garsenybių hitus jis sugalvojo atlikti bažnytiniu grigališkojo choralo stiliumi – kad įspūdis būtų dar geresnis, surinkęs geriausius dainininkus iš Didžiosios Britanijos bažnyčių ir perrengęs juos vienuoliais.
Rezultatas – pilnos koncertų salės daugelyje Europos šalių, keliolika albumų ir daug grupę apgaubusių mitų.
Pasakojama, jog „Gregorian“ įrašai atsiranda žvakėmis apšviestoje, religiniais paveikslais papuoštoje studijoje – kad įkvėpimas ateitų iš aukščiau.
Kita vertus, „Gregorian“ niekada neslėpė, kad visa tai kiek juokinga.
Jų koncertuose būna akimirkų, kai „vienuoliai“ užsideda suvirintojų kaukes, švaistosi motoriniais pjūklais ar susigėdę traukiasi nuo juos gundančios seksualios dainininkės (dažniausiai – žymios atlikėjos Sarah Brightman sesers Amelios).
Ši istorija baigiasi – pernai F.Petersonas paskelbė, kad grupės albumas „Masters Of Chant: The Final Chapter“ ir jį lydėsiančios pasaulinės gastrolės padės tašką „Gregorian“ karjeroje.
Šeštadienį Klaipėdos „Švyturio“, o sekmadienį Kauno „Žalgirio“ arenoje vyko paskutiniai grupės koncertai mūsų šalyje.
– „Gregorian“ prodiuserio sprendimas daug ką nustebino – jums puikiai sekasi, koncertų salės pilnos. Kaip reagavote į šią žinią? – paklausiau „Gregorian“ vokalisto Danielio Williamso.
– Mums patiems tai buvo šokas. Visi grupės nariai labai nusiminė. Aš prie jų prisidėjau tik 2013-aisiais, bet net ir per šiuos trejus metus su grupe išmaišiau visą Europą, patyriau daug įspūdingų akimirkų.
Yra vaikinų, kurie „Gregorian“ dainuoja dešimtmetį ir ilgiau, jiems tai – dar svarbesnė gyvenimo dalis.
– Ar patys suprantate, kodėl „Gregorian“ skirstosi?
– Per kalėdines gastroles 2014-aisiais užkulisiuose pasklido gandai, kad 2015-ieji grupei bus paskutiniai metai. Kaip matote, užsitęsė kiek ilgiau.
Tai buvo visiškas netikėtumas. Tuo metu vyko du „Gregorian“ koncertų turai – tarptautinis ir per Vokietijos bažnyčias. Abu buvo labai sėkmingi.
Man atrodo, „Gregorian“ sukūręs genijus F.Petersonas tiesiog nusprendė versti naują puslapį su naujomis idėjomis.
Bet jei atvirai – pirmieji atsisveikinimo gastrolių koncertai buvo tokie geri, kad širdyje aš tikiu, jog viskas dar pasikeis ir „Gregorian“ gyvuos toliau.
– O jeigu ne, įsivaizduojate, ką veiksite toliau?
– Aš esu aktorius, „Gregorian“ – vienas mano darbų. Sugrįšiu į Londoną, dainuosiu bažnyčiose ir grupėse, vaidinsiu ir išmoksiu skaityti natas. Juk esu vienintelis grupėje to nemokantis, visas dainas mokausi iš klausos.
Manau, kad grupės dainininkų draugystė nenutrūks – mes visi iš Londono, laisvalaikiu kartais susitinkame suvalgyti vištienos su kariu ir išlenkti poros pintų alaus. Beje, su vienu „Gregorian“ dainininkų, Lawrence’u White’u, net kartu nuomojamės butą. Su kitu – Timothy Lacy – drauge kuriame muziką.
– „Eurovizija“ Lietuvoje labai populiari. „Gregorian“ šiais metais dalyvavo Vokietijos atrankos finale, bet likote penkti (laimėjo 17-metė dainininkė Jamie Lee Kriewitz. – Red.). Apmaudu?
– Iš dalies – taip. Kai prisijungiau prie „Gregorian“, iškart pagalvojau, kad šis projektas yra tobulas „Eurovizijai“, nors man tas konkursas nelabai patinka.
Pirmiausia – visi grupės nariai yra puikūs dainininkai. Antra – grigališkojo choralo stilius „Eurovizijoje“ būtų šis tas visiškai netikėto ir išsiskirtų iš kitų. Trečia – tikrai žinome, kaip scenoje sukurti linksmą šou.
Tikiu, kad „Gregorian“ galėtų laimėti šį konkursą, bet ką padarysi, yra kaip yra. Linkiu sėkmės šių metų Vokietijos atstovei.
– Ar prieš prisijungdamas prie grupės domėjotės grigališkuoju choralu?
– Ne, apie „Gregorian“ irgi nebuvau girdėjęs. Vaidinau muzikiniame spektaklyje Londono Vest Ende, kai gavau šį pasiūlymą, nes į teatrą atėjusiam grupės prodiuseriui patiko mano balsas.
Pasiūlė pasižiūrėti grupės įrašus internete. Pasižiūrėjau – iš pradžių daug juokiausi. O tada sužinojau, kiek bilietų į šios grupės koncertus parduodama, kokiose didelėse salėse ji koncertuoja.
Man tuo metu buvo 22-eji – pagalvojau, kodėl nepabandžius? Dabar džiaugiuosi, kad nepraleidau tokios galimybės.
– Kaip manote, kodėl „Gregorian“ yra tokia populiari grupė?
– Manau, mūsų dainavimo maniera, svajingas skambesys sukuria išskirtinę nuotaiką ir padeda nusiraminti žmonėms, pavargusiems nuo rūpesčių.
Kita priežastis – visada įspūdinga „Gregorian“ scena, specialieji apšvietimo efektai, gyvai grojanti grupė.
Tai tiesiog labai geras šou.
Turime gerbėjų, kurie apsilanko 15-oje mūsų koncertų iš eilės ir išleidžia tam labai daug pinigų. Yra žmonių, kurie po koncertų suvenyrams išleidžia kelis šimtus eurų – nusiperka marškinėlius, džemperį, būgnų lazdeles ir dar didžiulį plakatą. Tai stebina, nors ir maloniai.
– Kokių dovanų esate iš jų sulaukę?
– Dažniausiai – akmenėlių, kuriuos reikia nešioti ant kaklo, nes jie pritraukia sėkmę. Kažkuo tai primena kino filmą „Žiedų valdovas“.
Ir dar – tie ištikimiausi gerbėjai labai jaudinasi, kai mus sutinka. Nesuprantu, kodėl.
– Ar teko susidurti su situacijomis, kai prieina žmonės nuoširdžiai tikėdami, kad jūs – vienuoliai?
– Po kiekvieno koncerto. Atrodytų, per tiek metų žmonės jau turėtų žinoti, kad tik apsimetame, bet ne – rimtais veidais klausia, iš kurio vienuolyno esame.
Niekada nemeluojame – mes tik vaidiname.
– Kiek vienuolių abitų turite?
– Į gastroles vežamės po du – juodą ir sidabrinį. Kad koncertas nesugriūtų, jei vienas pasimestų keliaujant – juk su džinsais į sceną negalime eiti.
– Ar kada nors esate su abitais po koncerto nužingsniavę tiesiai į barą?
– Būtų juokinga, gal reikės pabandyti.
Pasakykite tai Chrisui Tickneriui. Jis – vyriausias grupės narys, tikra legenda, vadiname jį vienuolių vyresniuoju.
Bet turime linksmus kodus ir sutartines frazes. Jei po koncerto kuris nors pasiūlo piligriminę kelionę arba apžiūrėti architektūrinių miesto įžymybių, tai reiškia, kad kviečia išgerti.
Sakykim, taip – kai linksminamės be stabdžių, abitus paliekame viešbutyje.
– Ar žiūrovai supranta jūsų humorą?
– Sunku pasakyti. Kai nusisukame nuo žiūrovų, maivomės ir bandome prajuokinti vienas kitą. Kiekviename koncerte būna kelios akimirkos, kai vos susilaikau nekvatojęs.
Kartą Ch.Tickneriui į fakelą, kurį jis turėjo uždegti scenoje, prikimšome apelsinų žievelių.
Iš juoko jis negalėjo sudainuoti savo partijos.
Bet šiaip mes puikiai suvokiame, jog žiūrovai sumokėjo daug pinigų, ir kvailiojame taip, kad tai nepakenktų koncertui.
Ištrauka iš „Gregorian“ koncerto – U2 daina „With Or Without You“:
