„Žmogaus gyvenimas kaip malka – būna trumpų, ilgų, tik amžinų nebūna“, – šiam albumui slenkant prie pabaigos, labai rimtu balsu dainuoja Aistė Lasytė. Vienu sakiniu apibrėždama viską, ką į šias 11 dainų sudėjo „Liūdni slibinai“.
Aktorių trijulė, kurią daug kas sieja su humoru, bando šį įvaizdį pamažu keisti. „Viskas netrukus baigsis“ – albumas apie pabaigas (daugiausia – apie mirtį), kuriame yra nemažai juodų pokštų, bet nieko tiek juokingo, kaip anksčiau grupę garsinusios dainos apie karvytes ir pieno fabrikėlius. Tiesą sakant, albumo tema dabar skamba net kiek makabriškai, turint omenyje, kad A.Lasytė po jo pasirodymo dėl plyšusios aneurizmos atsidūrė ligoninėje – jos ir jos gerbėjų džiaugsmui, viskas baigėsi gerai.
Antras pokytis – visas eiles šįkart parašė patys „slibinai“, anksčiau gausiai sėmę kitų rašytojų aruodus, nuo Maironio iki Juozo Erlicko. Trečias – šįkart nėra jokių studijos triukų ir papildomų muzikantų, visas dainas akustiškai įrašė patys aktoriai. Ketvirtas – daugumoje dainų dominuoja A.Lasytė (bet tai nestebina – po pergalės „Auksiniame balse“ ji tapo labiausiai visuomenei žinoma grupės nare).
Rezultatas – lyg sėdėtum bičiulių virtuvėje ir klausytumeisi, kaip jie ekspromtu rezga eilėraščius ne pačiomis linksmiausiomis temomis. Visa tai arčiau dainuojamosios poezijos festivalių, o ne klubų. Nieko nuostabaus, kad „slibinai“ šio albumo pristatymus rengia salėse, kur telpa tik šimtas žmonių.
Dideliems festivaliams šios dainos tiesiog visiškai netiktų. Kaip ir vaikams, kurių iki šiol būdavo gausu „Liūdnų slibinų“ koncertuose – ši programa tikrai ne jiems. Tai supranta ir pati grupė, pasiryžusi visiškai atskirti šio albumo dainas ir jas groti tik ypatinguose koncertuose.
Ironijos niekada nestokoję Aistė, Dominykas Vaitiekūnas ir Vaidas Kublinskas čia ragina prisiminti, jog žmogaus mirtis yra jo lavono pradžia („Mylėkime pabaigas“), filosofiškai repuoja apie begalybę („Nesibaigs“) ir švelniai svajoja, kad partrenktų dviratis („Dviratis“).
Nuogai, paprastai – kartais gal net pernelyg, nes dalis dainų atrodo kaip žali ir neapgalvoti eskizai. Taip, tai tikrai nebus populiariausias „Liūdnų slibinų“ įrašas. Bet, atrodo, šįsyk tikslas buvo kitoks – nusimesti prilipusią juokdarių etiketę ir parodyti, jog ši grupė gali būti ir kitokia. Šis uždavinys išties įvykdytas. Beje, papildomo taško grupė nusipelno už albumo viršelį, kuriame net nėra „slibinų“ pavadinimo – paprastas, subtilus, švarus ir puikiai tinkamas suvenyriniams marškinėliams.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Daina „Dviratis“:
