Prieš penkerius metus išgarsėjusi grupė tada surado labai patrauklią formulę – du gražūs kostiumuoti jaunuoliai grojo jausmingą, melodingą, svaigią elektroninę muziką ir kūrė labai stilingus vaizdo klipus. Lyg 30 metų jaunesni, prie laikmečio prisitaikę „Depeche Mode“ ir „Pet Shop Boys“ mokiniai.
Hitai „Wonderful Life“ ir „Stay“ buvo išties nuostabūs, bet jų sėkmę pakartoti buvo sunku. „Surrender“ – jau trečias grupės albumas, kuriame „Hurts“ pastebimai keičia strategiją.
Grupės subtilumas, atrodo, galutinai užleido vietą pompastikai. „Some Kind Of Heaven“, „Nothing Will Be Bigger Than Us“, „Why“ – trankūs, euforiški kūriniai lyg iš 1990-ųjų diskotekos, kuriuos sunku sieti su ankstesne „Hurts“ muzika. Net dainininko Theo Hutchcrafto balsas skamba griežčiau ir kiečiau.
Atrodo, kad „Hurts“ panoro konkuruoti su milijonus uždirbančiais didžėjais Davidu Guetta ir Calvinu Harrisu (su kuriuo, beje, yra dirbę). Labai keistas sprendimas, nes iki šiol jų koziriai buvo jausmingumas ir romantika.
Kai kur, pavyzdžiui, įspūdingoje baladėje „Rolling Stone“, pasigirsta senojo „Hurts“ stiliaus atspindžiai, bet didžioji albumo dalis sukurta pagal taisyklę „kuo garsiau rėki – tuo geresnė daina“.
Duetui (ir į „topų“ lenteles besidairantiems jo vadybininkams) gal tai atrodo teisinga, bet akivaizdu – „Hurts“ keičia veidą, ir tai patiks tikrai ne visiems.
Įvertinimas – 7 iš 10. „Hurts“ vaizdo klipas „Wings“:
