Pirmą sykį į Lietuvą atvykstanti grupė – „Grammy“ apdovanojimo laimėtoja, brutaliais šou ir trankia muzika kelią besiskinanti jau 20 metų.
1999-aisiais išgarsėjusios grupės istorijoje daug keistų ir net šiurpių puslapių, o kūrinių tekstuose – užuominų į tamsiąsias gyvenimo puses. Vienas narių dar prieš kolektyvui išgarsėjant pasitraukė, nes „Slipknot“ kūryba neatitiko jo krikščioniškų įsitikinimų.
Grupės įkūrėjas bosistas Paulas Gray 2010-aisiais mirė nuo per didelės morfijaus dozės. Vokalistas Corey Tayloras ne sykį trauktas iš mirties gniaužtų. Dar jaunystėje jis bandė nusižudyti perdozuodamas narkotikų, bet išgelbėjo medikai.
2003-iaisiais, „Slipknot“ jau išgarsėjus, C.Tayloras vos neiššoko iš aštunto viešbučio aukšto balkono Los Andžele – tada jį vargais negalais sulaikė bičiulis.
Visa tai nesutrukdė „Slipknot“ parduoti milijonų įrašų, koncertuoti svarbiausiuose pasaulio metalo festivaliuose, net kelis sykius surengti savo festivalio „Knotfest“, pelnyti aibės apdovanojimų ir taip nutildyti skeptikus, kuriems jų „kaukių balius“ atrodė laikinas pokštas.
Penkis albumus išleidę „Slipknot“ įrodė nesantys vienadienės žvaigždės. Ir visai nesvarbu, kad dabar jie scenoje vis rečiau mušasi ir vienas kitam padega kostiumą – anksčiau tokiu chaosu baigdavosi kone kiekvienas grupės koncertas.
Kitą šeštadienį, sausio 23-iąją, Vilniaus „Siemens“ arenoje „Slipknot“ dūks taip, kad po koncerto muzikantams galbūt prireiks deguonies kaukių. Tačiau užkulisiuose jie kur kas labiau subrendę ir aprimę, o be kaukių – ir visiškai nebaisūs.
Apie tai išskirtiniame interviu „TV antenai“ pasakojo 42-ejų grupės vokalistas C.Tayloras.
– Pirmą sykį grosite Lietuvoje. Kokių minčių jums tai kelia?
– Nuostabą, kad taip ilgai užtrukome. Kita vertus, tik pernai pirmą kartą koncertavome Meksikoje, o ji kur kas arčiau.
Tai primena, koks didelis pasaulis. Atrodo, esame populiari grupė, išmaišėme visą planetą, bet dar yra daug vietų, kur nebuvo progos užsukti. Net JAV yra pora valstijų, kur dar negrojome.
Mūsų misija – kada nors pasakyti, kad grojome visur. Lietuva – dar vienas laiptelis. Man tai tikrai labai svarbu. Ką turėčiau žinoti apie Lietuvą?
– Kad gerai žaidžiame krepšinį ir turime paminklą Frankui Zappai.
– Geras, apie tą paminklą esu skaitęs. Jis Lietuvoje? Labai gerai. Esu didelis F.Zappos gerbėjas, reikės nueiti pažiūrėti.
– Pretenduojate į du „Grammy“ apdovanojimus – metalo ir roko kategorijose. Kuri džiugina labiau?
– Ne paslaptis, kad esu šiknius, kuris sako tai, ką mano. Man „Grammy“ tapo milžinišku populiarumo konkursu, kuriame muzikos kokybė nebėra svarbi. Organizatoriams tik rūpi į sąrašus sukišti kuo daugiau garsių vardų.
Metalas iš ten vis smarkiau stumiamas, prieš keletą metų sumažėjo ir roko apdovanojimų skaičius. Visiškas pasityčiojimas, „Grammy“ rengėjai sako, kad jiems svarbus mūsų žanras, bet poelgiai rodo kitka. Jiems kur kas mielesnis vidutiniokų grojamas popsas, kuris dabar labai populiarus.
Žodžiu, viena vertus, smagu, kad mus pastebėjo. Kita vertus, dabar „Grammy“ yra beveik pokštas, o ne rimtas reikalas.
– 2010-aisiais mirus grupės įkūrėjui P.Gray sakėte, kad ateitis – labai neaiški. Kaip jaučiatės dabar, kai akivaizdu, kad ir be jo puikiai sekasi?
– Esu labai dėkingas gerbėjams, kurių skaičius patrigubėjo. Už nugaros – 17 metų profesionalios karjeros, bet „Slipknot“ muzika dar niekada nebuvo tokia populiari.
Sunku prarasti draugą. Kai Paulas mirė, turėjome dvi išeitis: skirstytis arba sukurti šį tą nuoširdaus, jaudinamo ir jautraus. Tokio, kas atspindi mus kaip žmones.
Pasirinkome antrą variantą ir gerbėjai tai priėmė. Jausmas, kad jie su mumis eina per ugnį ir vandenį, pritrenkia. Tai svarbiau už bet kokią statulėlę, „Grammy“ ar kitokią, kuri renka dulkes ant mano lentynos.
– Jau dabar žinote, kad tikrai bus dar vienas „Slipknot“ karjeros puslapis? Prieš porą metų dėl to dvejojote.
– Tikrai bus, bet ne iš karto. Jau kalbamės apie naujas dainas, bandysime pasukti „Slipknot“ muziką dar negirdėta kryptimi.
Net prieš Paulo mirtį mūsų grupėje buvo daug tamsos ir įtampos, kuri neleido blaiviai mąstyti ir planuoti.
Paulo mirtis sukrėtė ir privertė atidžiau pasižiūrėti į save. Daugybę metų nevertinome to, ką pasiekėme su „Slipknot“. O dabar vertiname, suprantame, kaip mums pasisekė, mūsų santykiai labai pagerėjo.
Skamba keistai, bet tokia baisi tragedija lėmė ir nemažai gerų pokyčių.
– Muzikologai nustatė, kad jūsų balsas apima penkias su puse oktavos ir yra vienas įspūdingiausių roko bei metalo scenoje. Ką jums tai reiškia?
– Aš apie tai nieko nežinojau. (Kvatojasi.) Bėgant metams balsas keičiasi. O kieno balsas apima daugiau oktavų? Mike’o Pattono iš „Faith No More“? Vadinasi, esu geroje kompanijoje. Valio, nors šiaip aš net nelabai suprantu, ką tos oktavos reiškia.
– Porą sykių bandėte nusižudyti. Kaip pasikeitė jūsų požiūris į gyvenimą suvokus, kad buvote taip arti mirties?
– Kasdien jaučiuosi dėkingas, kad tebesu gyvas, nes žiūrėjau mirčiai tiesiai į akis. Pradėjau kitaip suvokti laiką. Kai esi jaunas, atrodo, kad jo turi labai daug. Suaugęs pastebi, kad jo vis trūksta – jei esi atsakingas žmogus, turi rūpintis kasdieniais reikalais, stogu virš galvos, šeima.
Džiaugiuosi, kad išmokau pamokas ir bandau tapti toks, koks trokštu būti. Anksčiau turėjau daug neapykantos sau, savanaudiškumo, polinkio viską griauti. Mokausi rūpintis kitais ir iš gyvenimo išspausti viską, kas geriausia. Nedaug žmonių tai pavyksta. Kiekviena diena man – kaip dovana.
– Dešimt metų esate blaivininkas. Ar įėjęs į barą nebejaučiate pagundų?
– Jaučiu, bet dabar jau lengviau. Kai jauti potraukį prie alkoholio ir kvaišalų, pagundos niekur nedingsta. Vienų žmonių valia stipresnė nei kitų. Kol kas aš sugebu atsilaikyti. Nelankiau anoniminių alkoholikų kursų, bet daug skaičiau apie tai, žinau jų programą, ji visiškai teisinga. Kasdien – nauja kova, o svarbiausia suvokti savo problemą.
Laimė, mane supa žmonės, kurie padeda nesuklupti, nė patys to nežinodami. Būna akimirkų, kai beprotiškai trokštu pasigerti. Sunku sau pasakyti, kad niekada gyvenime negersi, bet man pavyksta susivaldyti. Kiekviena diena, kai nesisvaiginu alkoholiu ir narkotikais, man yra lyg maža pergalė.
– Dainuojate ne tik „Slipknot“, bet ir grupėje „Stone Sour“, kurioje pasirodote be kaukės. Ar niekada nesigailėjote, kad neišlikote anonimas?
– Buvo tokių minčių, nes mane dabar atpažįsta vis dažniau. Bet žinote, kas juokinga? Daug žmonių iki šiol nesuvokia, kad esu abiejų grupių dainininkas, nors jų klausosi. Aš vos į kelnes iš juoko neprileidžiu.
Kai buvau paauglys, nesuvokiau, kad mano dievukas Ozzy Osbourne’as yra buvęs grupės „Black Sabbath“ dainininkas, bet juk tai buvo laikai dar iki interneto.
– Šiurpios kaukės tapo „Slipknot“ įvaizdžio simboliu. Ar įsivaizduojate, kad galėtumėte koncertuoti be jų?
– Sunkiai. Tai labai svarbi „Slipknot“ dalis jau daug metų. Į koncertus atėję žiūrovai tikisi, kad bus kaukės.
– Vežiojatės atsarginį kaukių komplektą, jei kurią pamestumėte ar suplėšytumėte?
– O, taip, žinoma. Tai būtina. Turime beprotiškai daug kaukių, vienas iš mūsų padėjėjų atsakingas už tai, kad po koncerto jos atsidurtų kelioninėse dėžėse, kur saugomi ir scenos drabužiai.
Dėl prakaito iš tų dėžių sklinda siaubinga smarvė. Nepavydžiu žmogui, per gastroles skalbiančiam mūsų drabužius.
– Laikote kaukę namie, kad galėtumėte pagąsdinti kaimynus?
– Laikau. Pasakysiu taip: visko pasitaiko. (Kvatojasi.)
– Ką apie jūsų muziką mano vaikai?
– Mano sūnus Griffinas, kuriam dabar trylika, mėgsta „Slipknot“. Kita vertus, jam patinka tiek daug įvairios muzikos, kad negaliu būti tikras – gal dėl mūsų jis tiesiog apsimeta. Na, bet jis moka daugumos „Slipknot“ dainų žodžius, tai turbūt viskas gerai.
– Prieš pat Naujuosius mirė jūsų bičiulis, rokenrolo legenda Lemmy. Ar norėtumėte kaip jis scenoje dūkti iki 70-ies?
– Man pasisekė, nes nemažai metų galėjau vadinti save jo draugu. Jis darė tai, kas patinka, – net būdamas silpnas kas vakarą žengdavo į sceną. Tai išties įkvepia – jis ėjo savo keliu ir buvo ištikimas rokenrolui. Galiu tik tikėtis, kad sulaukęs 70-ies fiziškai būsiu pajėgus dainuoti.
Šiaip esu tvirtai prisiekęs sau – dieną, kai jau negalėsiu surengti šimtu procentų gero pasirodymo, išeisiu į pensiją. Palaukime ir pamatysime. Liko 30 metų.
