Lietuviai net du sykius pasakė „sudie“ roko titanams, visą pasaulį parklupdžiusiems hitais „Wind Of Change“ ir „Still Lovin’ You“.
2010-aisiais „Scorpions“ tvirtai skelbė, kad jų pasaulinės gastrolės bus paskutinės, nes atėjo metas dėti tašką.
Atsisveikinimo koncertą Vilniaus „Siemens“ arenoje vokiečiai surengė 2011-aisiais. Tada dar sykį ten pat atsisveikino 2013-aisiais.
O tada tiesiog persigalvojo. Pernai pasirodė naujas grupės albumas „Return To Forever“. Šįkart – jau be pažadų baigti.
Be to, praėjusią vasarą „Scorpions“ pradėjo naujas pasaulines gastroles, kuriomis mini karjeros 50-metį.
Lietuvoje itin mėgstama grupė ta proga pirmą sykį pagros ir Kaune – vasario 24-ąją jubiliejų atšvęs „Žalgirio“ arenoje.
Ji jau pažįstama R.Schenkeriui – rokeriui šviesiai dažytais plaukais, kuris scenoje duodasi taip, lyg būtų trisdešimčia metų jaunesnis.
Kokia proga jis jau lankėsi Kaune, kodėl „skorpionai“ nusprendė nesiskirstyti, kaip muzikantas jaučiasi neseniai sulaukęs dar vienos atžalos ir kaip nubaudė košės prisivirusį bendražygį – apie visa tai Vokietijos roko simbolis papasakojo „TV antenai“.
– Ką tik baigėsi 2015-ieji. Kokie jie buvo jums? – paklausiau R.Schenkerio.
– Turbūt labiausiai įsiminė pabaiga. Surengėme koncertų seriją Belgijoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Buvo sunku dėl Paryžiaus teroro atakų.
Buvome pirma grupė, po tos tragedijos surengusi didelį koncertą Paryžiuje, „Bercy“ arenoje. Visi bilietai parduoti, bet jausmas buvo keistas, nemažai įtampos ir nervų.
Galiausiai žiūrovai atsipalaidavo, bet pamiršti tas baisybes vis tiek sunku. Kita vertus, gyvenimas tęsiasi, dabar jau laukiame koncerto Kaune.
– „Scorpions“ ne sykį lankėsi Lietuvoje, bet dar negrojo šiame mieste.
– Taip, bet aš esu buvęs Kaune. 2013-aisiais dalyvavau renginyje „Forum One“, ten pristačiau ir lietuvių kalba išleistą savo knygą „Sudrebink savo gyvenimą“.
Niekam tada nesakiau, bet iš tikrųjų pagrindinis mano tikslas buvo išbandyti „Žalgirio“ areną ir pažiūrėti, ar ji tiktų „Scorpions“ koncertui. Viskas gerai, tiks. (Juokiasi.)
– Ką dar prisimenate iš kelionių į Lietuvą?
– Daugybę dalykų. Kai pirmą sykį atvykau prieš keliolika metų, sužavėjo Vilniaus senamiestis ir naktiniai klubai. Siauros gatvės, mielos parduotuvės.
Beje, „Forum One“ buvo labai įdomi patirtis – užmezgiau pažinčių su išskirtiniais žmonėmis, kurių kitaip tikriausiai niekada nebūčiau sutikęs.
Kaunas man pasirodė nedidelis, jaukus miestas.
– „Scorpions“ pernai sukako 50 metų. Jums pačiam netikėta, kad grupė, kurią įkūrėte, taip ilgai išsilaikė?
– Ne. Kaip sakė Buda, pati kelionė yra tikslas. Kai taip žiūri, neskaičiuoji metų.
Jei tavo požiūris teisingas, turi komandą, viskas įmanoma.
Mano įkvėpėjai buvo „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ – kelių draugų komandos, keliaujančios po pasaulį ir grojančios. Tai viskas, ką noriu veikti. Žinote, kas svarbu? Ne tik kurti geras dainas, bet ir burti aplink save žmones, kuriais pasitiki, su kuriais gera bendrauti.
„Scorpions“ ir yra tokie žmonės. Kai kitos grupės susiduria su sunkumais, jos skirstosi, o mes visada eksperimentuojame, ieškome naujų kelių. Ir randame.
Aš negalvojau apie 50-metį, bet prisiminti privertė įdomus radinys. Kai 1965-aisiais įkūriau „Scorpions“, tėvas man davė pusę reikalingų pinigų instrumentams. Kitą pusę susitaupiau iš kišenpinigių.
Mama tada pasakė: privalėsi šiuos pinigus grąžinti tėvui, kai užsidirbsi. Ir visas išlaidas, pirkimo datas, instrumentų kainas surašė į knygelę.
Prieš porą metų ieškojau palėpėje juostos su senais „Scorpions“ įrašais ir netyčia radau tą knygelę.
Tik tada man toptelėjo, kad grupei tuoj sukaks 50. Nuėjau pas vadybininką ir pasakiau, kad turime tai atšvęsti. Jis iškart sutiko. Juk yra tiek nedaug grupių, kurios sulaukia tokio jubiliejaus. „The Rolling Stones“, „The Beach Boys“, „The Who“ – tai beveik viskas.
Tai visiškai pakeitė mūsų planus. Ketinome įrašyti tik kelias senas dainas, sukurtas praeityje, bet pradėjome kurti naujus kūrinius.
Visi šie įrašai tapo naujausiu mūsų albumu „Return To Forever“.
– 2010-aisiais buvote paskelbę, kad išvykstate į atsisveikinimo gastroles ir daugiau nekursite albumų. Kas pasikeitė?
– Rimtai planavome, kad tie koncertai bus paskutiniai, bet tada mums paskambino iš MTV ir pasiūlė įrašyti akustinį koncertą, ko iki tol nebuvome darę, nes vis neturėdavome laiko.
Šįkart turėjome. Ir mus tas koncertas taip nudžiugino, kad nusprendėme tęsti savo reikalus.
Pernai gegužę Kinijoje pradėjome 50-mečiui skirtas gastroles, grojome Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Salės pilnos, žmonės vis dar nori girdėti „Scorpions“. Kam sustoti?
Be to, pastebiu, kad atsiranda nauja „Scorpions“ gerbėjų karta. Žinote, koks mus sekančių feisbuke žmonių amžius? Keturi penktadaliai jų – 16–28 metų. Tai fantastiška. Perleidome savo senus albumus, įrašytus 1978–1988 metais. Šeši iš jų Vokietijoje pakilo į perkamiausių diskų sąrašus. Mes – vienintelė grupė, kuriai tai pavyko. Japonai mūsų senus įrašus perka kaip išprotėję.
„Scorpions“ muzika tebėra gyva ir populiari. Pažadu – daugiau nebus jokių atsisveikinimų. Grosime, kol mums bus linksma ir kas nors norės mūsų klausytis.
– Visi, kurie matė bent vieną „Scorpions“ koncertą, žino, kad esate energingiausias grupės narys. Kaip sulaukus 67-erių scenoje išlikti tokiam išprotėjusiam?
– Mano mėgstamiausia gitara – juodos ir baltos spalvų. Groju ja nuo 1972-ųjų.
Mano gyvenimas – kraštutinumai, kaip tos spalvos. Daug šėlstu ir linksminuosi, vaikštau į vakarėlius. Bet esu ir sveiko gyvenimo maniakas – sportuoju, medituoju, užsiimu joga.
Svarbu pusiausvyra. Grįžęs iš gastrolių savo kūnui pasakau: atsiprašau, labai tave išvarginau, ką galiu padaryti, kad išpirkčiau kaltę?
Kurį laiką pagyvenu ramiai, o tada išvykstu groti ir vėl blaškausi.
Gyvenu dvejopai ir jaučiu įkvėpimą. Pernelyg vienodas gyvenimas yra nuobodus.
– Su drauge Tatjana auginate penkių mėnesių sūnų. Kaip tėvystė tokiame amžiuje pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą?
– Išmokau sutelkti dėmesį į akimirkas ir jomis labiau mėgautis. Mano sūnaus vardas – Richardas, bet dabar jį vadiname mažuoju Richardu – Little Richardu, pagal žymų rokenrolo atlikėją. (Juokiasi.)
Sakyčiau taip – kūdikis tikrai įkvepia, padeda vėl pasijusti jaunam. Visos mano patirtys tapo spalvingesnės, esu labiau susitelkęs, net ir koncertuodamas.
Mano vyresniajam sūnui – 45-eri, turiu aštuonerių anūkę ir vienuolikmetį anūką. Kai auginau pirmą sūnų, negalėjau skirti jam tiek daug laiko, nes turėjau kovoti dėl vietos roko pasaulyje. Gal ir gerai, nes tai, ko negavo iš manęs, jis stengiasi duoti savo vaikams.
Kiekvienoje situacijoje galima įžvelgti teigiamų dalykų. Jei kas nors atrodo neteisinga ar negerai, reikia į tai pažiūrėti po kelių dešimtmečių.
– Su grupės vokalistu Klausu Meine esate geriausi draugai daugiau nei 50 metų. Ką jam padovanojote per Kalėdas?
– Nieko. (Juokiasi.) Užtektinai galvą sukti tenka dėl to, ką mylimiems giminaičiams padovanoti.
Dovanos buvo svarbios laikais, kai nieko neturėjome, net ir gardžiai pavalgyti negalėjome. Kai dovaną sukuri pats ar perki iš paskutinių pinigų, ji labai brangi.
O dabar mes ir taip turime per daug daiktų. Gauname gausybę dovanų iš gerbėjų.
Neseniai Prancūzijoje grojome su garsia britų grupe „Deep Purple“. Jos bosistas Rogeris Gloveris turi naują merginą, jie neseniai persikraustė į Šveicariją. Pasišnekėjome apie gyvenimą.
Rogeris pasiguodė, kad kraustydamasis iš Niujorko turėjo išnuomoti didžiulį sandėlį, nes jo daiktai tiesiog netelpa į naujus namus.
O jo merginos namai prieš pusmetį sudegė, nieko neliko. Ji labai laiminga, nes nereikėjo temptis viso sukaupto šlamšto.
Šiaip per gimtadienį vieni kitiems dovanojame muzikos instrumentus.
– 2014-aisiais Dubajuje jūsų būgnininkas Jamesas Kottakas buvo suimtas už girtuoklystę ir chuliganišką elgesį. Tai buvo sunkios akimirkos?
– Atvirai? Jam, ne mums. Mes greitai radome pamainą – kitą būgnininką, kuris grojo su mumis, kol Jamesas sėdėjo cypėje.
Žinojome, kad turime būti griežti. Kol jis sėdėjo kalėjime, su sūnumi nuvykome į Dubajų ir savaitę atostogavome. Jamesas paprašė jį aplankyti kalėjime. Neaplankiau, nes nenorėjau, kad pamanytų, jog jam jau atleidau.
Suteikėme jam progą tarp kalėjimo sienų pagalvoti apie savo elgesį. Jis grįžo pasikeitęs – drausmingas ir griežtas sau.
– Jūsų knygos įžangą parašė garsus rašytojas, geras jūsų bičiulis Paulo Coelho. Kaip su juo susipažinote?
– Jis – didelis „Scorpions“ gerbėjas, prieš tris dešimtmečius buvo mūsų koncerte festivalyje „Rock In Rio“ Rio de Žaneire.
Jis pats devintajame dešimtmetyje kūrė muziką. Iš pradžių susipažinau su jo žmona, tada kartą Paryžiuje išėjau iš parodos ir išgirdau, kaip kažkas už nugaros bliauna mūsų dainą „Still Lovin’ You“. Atsisukau – tai buvo P.Coelho. Nuo to laiko esame sielos broliai.
– Kurios trys per 50 metų sukurtos „Scorpions“ dainos yra geriausios?
– „Scorpions“ stovi ant trijų kojų: meilės, taikos ir rokenrolo. Meilė – tai daina „Still Lovin’ You“, taika – „Wind Of Change“, rokenrolas – „Rock You Like A Hurricane“.
